Junichiro Tanizaki „Odė šešėliams“
Virtualiame skaitytojų klube „[ne]skaitei?“ šįsyk knygą Jums rekomenduoja Aistė, kuri dirba komunikacijos srityje, bet yra jautri vizualiųjų menų pasaulio žavesiui ir jį analizuojantiems tekstams.
Knygą rekomenduoti norime tuomet, kai autoriaus tekste išdėstytos mintys mus paliečia: „užkabina“ intelektualiai arba emociškai, sužavi arba sukelia pasibjaurėjimą, atneša vidinę ramybę arba įžiebia sielos chaosą. Poveikio būdų – daugybė. Bet štai pas mane atėjo knyga, kuri labai santūriai, ramiai, tyliai, beveik pašnibždomis liudija kitokį žmonių buvimą. Kitokią kultūrą, kuri vietoje riksmo renkasi tylą ar šnabždesį; vietoje apšviestų monumentalių architektūrinių fasadų – suskaidytą ir paslaptingą erdvę; vietoje naujumo ir modernumo – senstelėjusio subtilumo vertybes; vietoje akinamų prožektorių spindesio – prieblandos šešėlių žaismę.
Junichiro Tanizaki knygoje „Odė šešėliams“ atsiveriantis japonų pasaulis aprašomas ir juokais, ir rimtai, bet visuomet – poetiškai ir pabrėžtinai estetiškai. Pirmąkart ši knyga išleista 1933 metais, bet man ji pasirodė esanti belaikė. Tekstas – eseistine forma pateikta meditacija apie estetikos filosofiją. Dar trumpiau tariant – svarstymai apie grožį: kas gražu japonams ir kas gražu vakariečiams, kaip prietaisai, technologijų pažanga keičia mūsų grožio suvokimą, kaip keičiasi meno, architektūros, buities ir būties formos.
Jei šiuolaikinės vakarietiškos kultūros nesaikingas triukšmas, akinamas žvilgesys, beprotiška skuba ir perdėtas susisvarbinimas Jus atstumia, – paimkite į rankas „Odę šešėliams“, įsitaisykite jaukiausioje namų kertelėje, užsidegę vien mažą lempelę, kiek įmanoma išvalykite aplinką nuo pašalinių garsų ir vaizdų, o galvą – nuo įkyrių bereikšmių minčių. Tiesiog įsižiūrėkite. Kaip scenos prožektoriai prislopsta. Šalia Jūsų susispiečia šešėliai. Įsiklausykite. Ką jie šnabžda?..
