Chris Miller „Lustų karas“

Šią savaitę virtualiame skaitytojų klube „[ne]skaitei?“ knygą Jums rekomenduoja Aistė. Ji kviečia skaityti Chriso Millerio fundamentinį veikalą „Lustų karas“, siūlantį vertingų įžvalgų technologijų, ekonomikos, geopolitikos temomis ir visa tai supinantį su įtraukiu pasakojimu. 
 
***
 
Vykstant Medijų ir informacinio raštingumo savaitei, labai gerai „susiskaitė“ knyga apie technologijų raidą, o tiksliau – antrojoje XX a. pusėje įvykusį technologinį tektoninį lūžį, „įmetusį“ mus į tokią terpę, kurioje gyvename šiandien.
 
Šių radikalių permainų raktinis žodis – lustas, įgalinęs dabartinio mūsų gyvenimo elektrotechnikos pažangos teikiamą komfortą. Ne kas kitas, o lustai, pasak autoriaus, sukūrė šiuolaikinį pasaulį. Prieš 60 metų pažangiausiame luste buvo 4 tranzistoriai, o mūsų dienomis vienas lustas talpina 11,8 milijardo tranzistorių, – kaip Jums toks pokytis? Lustai dedami į visus Jums žinomus elektroninius prietaisus – be jų neįmanoma nei automobilio, nei šaldytuvo gamyba, nekalbant jau apie kompiuterių ar karo pramonę. Autorius knygoje parodo lustų išradimą ir sudėtingus gamybos procesus kaip tam tikrą mažiau matomą nūdienos pasaulio matricą. Būtent ši matrica dažnu atveju lemia vienos ar kitos valstybės geopolitinį dominavimą, būtent ji lyg voratinklis raizgo visus tarpvalstybinius santykius ir veikia jų įtampų / draugysčių dinamiką.
 
Lustai suvaidino milžinišką vaidmenį Šaltojo karo metais – iš pradžių įpareigoję KGB vogti technologijas, vėliau bandę pusiau savo jėgomis, pusiau kopijuodami vytis, vis dėlto sovietai pripažino savo totalų atsilikimą pažangiųjų technologijų pramonėje ir kartu Šaltojo karo pralaimėjimą. M. Gorbačiovui atvykus į Silicio slėnį pasikalbėti apie galimą puslaidininkių pramonės patirties perdavimą Sovietų Sąjungai, akivaizdybė badė akis: kaip bandeles kepdami tankus ir kitus plieno pramonės „agregatus“, sovietai prarado bet kokias pretenzijas į geopolitinės supergalios statusą, nes nesugebėjo nei