Ayn Rand „Šaltinis“
Virtualiame skaitytojų klube „[ne]skaitei?“ šią savaitę svečiuojasi Aistė. Ji rekomenduoja knygą, kuri parašyta prieš 82 metus, bet iki šiol kelia stiprias aistras. Tarpinės stotelės nėra – ji arba labai įtraukia, arba labai atstumia.
***
Žinome daug knygų, kurios trumpam atsiduria beprotiško populiarumo bangos viršūnėje, o paskui taip pat greitai nugarma žemyn į užmaršties bedugnę. Ypač bibliotekininkams šie masinio skonio dėsniai labai gerai pastebimi: staiga išpopuliarėjusią knygą skaitytojai kurį laiką rezervuoja metams į priekį, o bumui pasibaigus ta pati buvusi be galo geidžiama knyga liūdnai rymo bibliotekos lentynoje, visiškai netraukdama lankytojų žvilgsnių ir minčių.
O nedidelė dalis knygų populiarumą susirenčia kaip solidų, tvirtą, monumentalų rūmą, priviliojantį ne vieną skaitytojų kartą. Būtent tokia knyga – žydų kilmės JAV rašytojos, filosofės, scenaristės, dramaturgės Ayn Rand (1905–1982) romanas „Šaltinis“ („Fountainhead“). Užsienyje jis pirmąkart išleistas dar 1943 m., o lietuviškai (ar galite patikėti?) tik 2020-aisiais. Bibliotekose šios knygos egzemplioriai greitai susidėvi, nes ji nuolat keliauja iš rankų į rankas. Dėl to džiaugiamės 2024-aisiais sulaukę jau penktojo pakartotinio knygos leidimo.
Kas daro šį pasakojimą tokį išskirtinį? Kiekvienas skaitytojas, neabejoju, apie tai turės savo nuomonę. Man labai įstrigo pasakojimo stilius – kaip reta vaizdingas, žvilgantis lyg deimantai nugludintais žodžiais ir itin estetiškomis metaforomis. Neišdildomą įspūdį paliko ryškūs ir rafinuoti personažai (pasak knygos vertėjo Mariaus Buroko, demoniški), draskomi kraštutinių įtampų ir sutalpinantys savyje vidinių žmogiškų prieštarų bedugnę. Retsykiais, tiesa, jie panašesni į žmogaus formą įgavusias idėjų, filosofinių pozicijų, tam tikrų nuostatų ir kognityvinių ar psichologinių schemų personifikacijas, bet šis spalvų sutirštinimas, bent jau man, visiškai netrukdė skaityti ir įsijausti. Tarp kitko, labai patiko romano ašies judėjimui pagreitį suteikusi nestandartinė ir išmindžiotų kelių nesirenkanti meilės istorija.
A. Rand „Šaltinyje“ rasite milžinišką dozę svarstymų apie architektūrą, jos kaip meno formos prigimtį, paskirtį etc. (gal net galima būtų sakyti, kad architektūra pati tampa kone svarbiausiu teksto personažu), meninio pašaukimo klausimą, kūrėjo ir minios priešpriešą, drąsos beveik savižudiškai nepaisyti jokių suvaržymų ir kraštutinio konformizmo antitezę, propagandos poveikio paveikslą, prieštaringų, vienas kitą naikinančių pasaulėžiūrų sandūrą – gyvenimo nesilenkiant jokiam autoritetui ir išpažįstant vienintelę laisvos, nesuvaržytos kūrybos doktriną vs. gyvenimo „iš antrų rankų“, prisitaikant, pataikant, imituojant, tiražuojant. Visko tiek daug, kad medžiagos apmąstymams ir aptarimams nepritrūksite ilgai. Knygos nevadinčiau nei sunkia, nei lengva. Apimtis didelė – 780 psl., o šriftas smulkus, tad darbo bus. Įdomu, kad kiekvieną puslapį skaičiau vis lėčiau, o finišuodama, tikiu, būčiau pasiekusi lėto skaitymo rekordą, jei tik toks būtų kur nors fiksuojamas. Ne dėl nuobodulio, o priešingai – dėl minčių pertekliaus.
Beje, ar žinojote, jog ką tik iškeptas JAV prezidentas Donaldas Trumpas yra sakęs, kad tapatinasi su pagrindiniu knygos veikėju Hovardu Rorku? Koks jis – sužinosite perskatę „Šaltinį“.
***
Ačiū Aistei už rekomendaciją! Knygą „Šaltinis“ kviečiame skaityti Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
Norite rekomenduoti knygą kitiems skaitytojams? Siųskite savo rekomendaciją ir nuotrauką el. paštu
a . b a r t u l e @ k r s v b i b l i o t e k a . l t
