Karmėlavos Šv. Onos bažnyčia
Neries upė skiria Karmėlavos parapiją į dvi dalis. Pirma dalis šiapus, kur ant kalno stovi Karmėlavos bažnyčia su miesteliu, antra dalis – už Neries.
Pirmoji Karmėlavos Šv. Onos bažnyčia pastatyta apie 1521 m. Karmėlavos seniūnas Simonas Sirutis 1529 m. jai paskyrė žemės, Kauno pavieto bajoras Jurgis Andriuškevičius Šarkis 1531 m. bažnyčiai dovanojo savo Andruškonių palivarką (kitapus Neries).
XVII a. viduryje į Kauną žygiavusi Rusijos kariuomenė pakeliui sudegino beveik visas medines katalikų bažnyčias, tarp jų ir Karmėlavos. Paprastame, šiaudais dengtame pastate be pamatų katalikams buvo įrengti laikini maldos namai. Nauja medinė bažnyčia pastatyta 1768 m.
Pamokslai buvo skaitomi lenkų ir lietuvių kalbomis (XIX a. pabaigoje lietuviškų pamaldų nebuvo). Karmėlava minima tarp labiausiai sulenkėjusių kraštų.
XX a. pradžioje pamaldos lietuvių kalba laikytos kas ketvirtą sekmadienį. Lenkiškai kalbantys parapijiečiai lietuviškų pamaldų metu keldavo riaušes ir muštynes. Dėl to vyskupas 1909 m. pabaigoje bažnyčią uždarė. Po Nepriklausomybės atkūrimo, siekiant kompromiso, pamaldos bažnyčioje vyko du kartus lenkiškai ir vieną kartą lietuviškai. Kiek vėliau – lietuviškai laikytos kas antros mišios, dar po kelerių metų – lenkiškai laikytos tik kas trečios pamaldos. Ne visiems kompromisai patiko. 1924 m. šventoriuje būta net muštynių dėl bažnyčioje vartojamos dvikalbystės.
Pirmojo Pasaulinio karo metu kilęs gaisras sunaikino didžiąją miestelio dalį, sudegė ir bažnyčia bei priešais ją stovėjusi didžioji varpinė. Parapijiečiams leista laikinai naudotis vals¬čiaus pradinės mokyklos patalpomis. 1918 m. parapija nutarė atstatyti bažnyčią ir architektas prof. V. Dubenickis pradėjo rengti bažnyčios projektą.1921 m. bažnyčia pradėjo veikti. Ji iškilo sudegusios bažnyčios vietoje. Tai buvo pirmoji po Nepriklausomybės atkūrimo šalyje pastatyta bažnyčia – lietuviško stiliaus, jungianti tradicinius ir modernaus neobaroko stilių elementus. Šis prof. V. Dubenickio kūrinys, nors ir neišliko, užima deramą vietą lietuviškos architektūros istorijoje (parapijoje saugoma keletas brėžinių kopijų).
Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia sudegė su visu savo inventoriumi. Maldos namams buvo pritaikytas gaisro nepaliestas ūkio pastatas. Šiame pastate nuo 1944 m. parapijiečiai meldžiasi ir šiandien. Bet tai jau ne bažnyčia, o maldos namai, turintys viešosios koplyčios rangą.
Išlikę senosios bažnyčios šventoriaus vartai, statyti XIX a., yra saugoma kultūros vertybė. Jie yra 3 m aukščio, ornamentuoti, ažūriniai, kalvių darbo. Juos laiko mūro kolonos. To paties stiliaus yra greta esantys kiti varteliai (apie 1,5 m aukščio). Virš pagrindinių vartų yra geležiniai ornamentuoti kryžiai. 1992 m. tvora ir vartai įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
1993 m. šalį aplankė Šventasis Tėvas. Jam atvykus sraigtasparniu į Karmėlavos oro uostą, ties Ramučiais gyventojai Popiežiaus garbei buvo pastatę aukštus vartus, išpuoštus gėlių girliandomis. 1992 m. kovo mėnesį, minint Magdeburgo miesto teisių suteikimo Karmėlavai 200-ąsias metines, bažnyčios šventoriuje pastatytas ir pašventintas kryžius.
Daugiau:
http://www.karmelava.eu/node/280
http://karmelavosparapija.lt/istorija
Lit.:
Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas ].- [Kaunas] : Terra publica, [2010]
Pakaunės dešimtmečiai / [idėjos autorius ir sudarytojas Petras Garnys]. - Kaunas : Arx reklama : Kauno rajono savivaldybė, 2015 ([Vilnius].
