Tapytojos Gražinos Markevičienės kūrinių paroda „Pasikalbėkime sielomis“

Tapytojos Gražinos Markevičienės kūrinių paroda „Pasikalbėkime sielomis“

Gegužės mėnesį kviečiame akis į akį susitikti su autentiškas patirtis liudijančiais tapytojos Gražinos Markevičienės kūriniais ir „Pasikalbėkime sielomis“. Paroda eksponuojama bibliotekos III aukšte, Konferencijų salėje, gegužės 2–30 d. 

Šiuos tapybos darbus geriau suprasti padės autorės žodžiai:

AŠ ESU TAŠKAS...
JUODOJI SKYLĖ...
PRISIRPUSI SPROGTI Į TŪKSTANČIUS GALAKTIKŲ.
AR TŪKSTANČIAI GALAKTIKŲ –
TAI VIS DAR AŠ?

Šiuos žodžius užrašiau dar gerokai prieš man nustatant vėžio diagnozę. Tada nelabai ir supratau, apie ką tai. Tik kai išėjau ilgų gydymosi atostogų, kai buvo laiko, minčių, jausmų ir emocijų, kai visa tai išsprogo paveikslais ir eilėmis, supratau, apie ką šie žodžiai. Kadangi dailės niekada nesimokiau, man pačiai tai buvo netikėta ir nuostabu. Kiekvienas paveikslas – tarsi atskira galaktika savo spalvomis, klausimais, nusileidimais į sielos gelmes ir netikėtų kampų bei vaizdų atradimais, kartais – ir eilėmis. Dalis jų sudėta į knygą, pavadintą „Pasikalbėkime sielomis“. Ją galite įsigyti ir, radę laisvo laiko, pasikalbėti.
 
Mano darbai labai skirtingi spalvų gama, stiliumi, potėpiais. Gyvenimas diktuoja temas, o jos atsispindi darbuose. Baigus gydymą, iškyla klausimas: „Kaip gyventi toliau, kad liga negrįžtų?“ Informacija ir aplinka labai greitai keičiasi, reikia spėti atsirinkti, prisitaikyti, „įsipatoginti“, daug nežinomybės, daug skirtingų nuomonių, požiūrių ir pažiūrų. Gyvenimas kelia iššūkį nepasimesti ir nepasiklysti gan chaotiškoje aplinkoje, išmokti suprasti ir priimti visus ir visokius išsaugant pamatinę vertybę – žmogiškumą. 
 
Kiekvienas paveikslas skirtingas, bet kiekviename jų ieškau šviesos. Jūsų dėmesiui – tik maža dalis, bet linkiu malonaus žiūrėjimo.

Nuoširdžiai
Gražina Markevičienė