Tarptautinė vaikų knygos diena

Balandžio 2-oji – žymiojo danų pasakininko Hanso Christiano Anderseno gimimo diena. Nuo 1967 m. pasaulyje ji minima ir kaip Tarptautinė vaikų knygos diena. Tą dieną vyksta vaikų literatūros renginiai, parodos, susitikimai su vaikų knygos kūrėjais.
 

Šios šventės idėja priklauso Jellai Lepman. 1967 m. ji parašė atvirą laišką pasaulio skaitytojams ir paragino švęsti šią dieną. Nuo tol šventę kasmet remia kurios nors šalies IBBY skyrius. Tos šalies rašytojas parašo visuomenei laišką – kreipimąsi, o dailininkas kuria plakatą knygos ir skaitymo tema. Tekstas verčiamas į pagrindines pasaulio kalbas ir kartu su plakatu siunčiamas į visas pasaulio šalis, kuriose veikia IBBY organizacijos nacionaliniai skyriai. Kreipimasis ir plakatas tampa pagrindine Tarptautinės vaikų knygos dienos publikacija.
 

Laiškus skaitytojams Tarptautinės vaikų knygos dienos proga yra parašę garsiausi pasaulio vaikų rašytojai: Astrida Lindgren, Meindertas DeJongas, Katherine Paterson, Cristine Nöstlinger ir kiti.
 

IBBY Lietuvos skyriaus iniciatyva Vaikų knygos diena Lietuvoje minima nuo 1993 m. Minėjimo metu, kurį rengia Lietuvos IBBY skyrius, vaikų literatūros specialistai, knygų kūrėjai ir skaitytojai renkasi aptarti praėjusiais metais išleistų knygų, taip pat vyksta literatūros šventė – teikiamos premijos geriausių ir reikšmingiausių metų vaikų knygos kūrėjams.
 

Oficialus 2024 m. Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėjas – IBBY Japonijos skyrius, o raktinis žodis – „Vaizduotė“.
 

Šių metų kreipimasis – iškilios japonų rašytojos Eiko Kadono ir puikios japonų iliustruotojos Nanos Furiya bendradarbiavimo rezultatas. Pasak Eiko, skaitydami knygas atveriame duris į kitą pasaulį, o perskaitę pamatome pasaulį naujai. Ji kviečia kurti naują istoriją čia ir dabar.
 

Laimingos 2024 m. Tarptautinės vaikų knygos dienos linki IBBY Japonijos skyrius!
 

Ant sparnų istorijos keliauja.

Trokšdamos išgirsti džiaugsmingą tavo širdies plakimą.

Eiko Kadono

Aš esu keliaujanti istorija. Nuskrisiu bet kur.

Kartais užsilipusi ant vėjo sparnų, kartais – ant bangų. O kartais – ant mažyčių smėlio sparnelių.

Žinoma, užsiropščiu ir ant praskrendančių paukščių sparnų.

Net ant lėktuvo sparnų kartais atskrendu.

O tada prisėdu šalia tavęs, atverčiu puslapius ir pasakoju istoriją, kurios tu lauki.

Gal norėtum paslaptingos istorijos?

O gal liūdnos, baisios arba juokingos?

Jeigu dabar nenori klausytis, irgi gerai.

Bet kada nors užsinorėsi.

Tada ir pasikviesk mane.

Sakyk: „Keliaujanti Istorija-a, prašau, ateik pas mane“.

Ir aš bemat atskrisiu.

Turiu ir tokių istorijų.

Pavyzdžiui, yra istorija apie mažą salą, kuriai nusibodo gyventi vienai ir ji, išmokusi plaukti, susirado draugų.

Arba istorija apie paslaptingą naktį, kai pasirodė du mėnuliai…

Arba apie pasiklydusį Kalėdų Senelį…

O, aš girdžiu – tavo krūtinėje spurda širdis!

Tuk tuk, dunkst dunkst, tuk tuku tuk tuku, plast paplast.

Tai Keliaujanti Istorija įskrido į tave ir virpina tavo širdį.

Dabar tu pats tapsi keliaujančia istorija ir išskleisi sparnus skrydžiui.

Štai taip šiame pasaulyje užgimė dar viena keliaujanti istorija.

Eiko Kadono gimė 1935 m. Tokijuje. Vos penkerių neteko motinos. Dešimties metų, prasidėjus Ramiojo vandenyno kampanijai, buvo priversta evakuotis į Japonijos šiaurę. Karo patirtis vaikystėje yra gilaus Eiko Kadono atsidavimo taikai ir laimei pagrindas. Wasedos universitete ji studijavo Amerikos literatūrą, baigusi studijas dirbo leidykloje. Po vedybų ji lydėjo savo vyrą į Braziliją ir dvejus metus gyveno San Paule. Gyvenimas Brazilijoje jai leido praplėsti žinias apie pasaulį. Šios patirtys išugdė jos smalsų ir daugiakultūrį požiūrį į kūrybinę veiklą. Pirmoji jos knyga buvo išleista 1970 m., nuo tada ji išleido apie 250 knygų, kurios buvo išverstos į 10 kalbų. Eiko Kadono sako: „Pradėti skaityti knygą yra tarsi atverti duris į kitą pasaulį. Pasibaigus istorijai jos neužsiveria – visada laukia kitos, kol bus atidarytos. Perskaitę istoriją, žmonės pradės žiūrėti į pasaulį kitaip, ir tai, tam tikra prasme, yra pradžia. Aš manau, kad tai ir yra tikrasis skaitymo malonumas. Tikiuosi, kad kiekvienas pradės kurti savo naują istoriją čia ir dabar.
 

Eiko Kadono kūryba 2018 m. buvo įvertinta Hanso Christiano Anderseno premija.

Nana Furiya gimė 1961 m. Tokijuje. Ji yra knygų dailininkė, iliustravusi daugiau nei septyniasdešimt paveikslėlių knygų vaikams. 1985 m., pasirodžius didžiulio populiarumo sulaukusiai jos iliustruotai Setsuko Hasegawos istorijai „Mekkira Mokkira Dõndon“, kurią pirmą kartą išleido leidykla „Fukuinkan“, Nana Furiya persikėlė į Slovakiją studijuoti litografijos pas profesorių Dušan Kállay Bratislavos Dailės ir dizaino akademijoje.
 

Nana Furiya ne tik iliustruoja, bet ir pati kuria tekstus paveikslėlių knygoms.
 

2012 m. ji organizavo keliaujančią parodą „Iš rankų į rankas“, kuri buvo atidaryta Bolonijos Viduramžių muziejaus lapidariume. Ta proga Nana Furiya pakvietė iliustratorius iš viso pasaulio diskusijai apie meno vaidmenį tokių katastrofų, kaip Tōhoku regiono žemės drebėjimas ir atominės elektrinės avarija 2011 m., akivaizdoje.
 

Į vienas iš paskutinių pastarojo meto projektų įsitraukė ir jos vyras, tapytojas, grafikos kūrėjas Peter Uchnár. Jų iliustracijų Sergejaus Prokofievo kūriniui „Petras ir vilkas“ vaizdo projekcijos buvo rodytos 2019 m.  vykusio Seiji Ozawa Matsumoto festivalio koncertų metu. Iliustracijos su Jun Moriyasu tekstu nugulė į paveikslėlių knygą, kurią 2020 m. išleido leidykla „Kaiseisha“.
 

1999 m. Nana Furija laimėjo „Golden Pen“ prizą Tarptautinėje Belgrado iliustracijų bienalėje, o 2021 m.   buvo atrinkta „White Ravens“ katalogui.