Vikūnų piliakalnis, Babtų sen.
Vikūnų piliakalnis, įrengtas lygioje vietovėje, yra Aluonos upelio dešiniajame krante, 300 m į vakarus nuo Nevėžio dešiniojo kranto. Piliakalnis pasižymi ovalios formos aikštele, orientuota rytų–vakarų kryptimi, kurios ilgis – 8,5 m, plotis – 4 m. Piliakalnis iš visų pusių apjuostas pylimu: vakarų pusėje jis siekia 0,5–1,5 m aukščio ir 8 m pločio. Vidutinio statumo šlaitų aukštis – 4 m.
Piliakalnis datuojamas XIV a. Pasak istorinių šaltinių, čia lokalizuojamas bajoro Ivano namas, kuris 1365 m. buvo sudegintas kryžiuočių. 2005 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu (Nr. ĮV-190) piliakalnis pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Jo teritorijos plotas – 3900 m².
Pagal vietos gyventojo K. Buivydo pasakojimą, piliakalnis galėjo atsirasti 1812 m., kai Napoleono armijos likučiai praeidami per šią vietovę prancūzų generolo žūties vietoje supylė piliakalnį kepurėmis, pagerbdami vadą. Vėliau piliakalnyje vietinis dvarininkas įrengė rūsį daržovėms laikyti, kurį vėliau užmūrijo ir užpylė žemėmis. Iki šiol piliakalnio viršuje girdimas plytų dunksėjimas.
Padavimas pasakoja, kad Vikūnų kaime gyvenęs ūkininkas turėjo tris sūnus. Po paslaptingų bulvių lauko niokojimų jauniausias sūnus, išsiųstas saugoti, užmušė didžiulį šerną, kuris buvo užkastas toje vietoje, kur dabar yra piliakalnis. Šio padavimo įkvėpta piliakalnio forma siejama su šerno siluetu.
2003 m. Vikūnų piliakalnis buvo įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Piliakalnio viršūnėje iki šiol stūkso laukinė obelis ir lieknas beržas, tarsi menantys praeities istorijas.
