Raudondvario dvaras, Raudondvario sen.

Raudondvario pilies dvaras – XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas, esantis Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje, šalia Nevėžio ir Nemuno santakos, 9 km nuo Kauno Jurbarko kryptimi. Dvaras yra žinomas dėl savo istorinio ir architektūrinio reikšmingumo bei išlikusių vertingų pastatų.

Raudondvario ansamblio pagrindinis pastatas – XVII a. antrosios pusės pilis-rūmai su bokštu. Pilis kartu su 3,8 ha parko teritorijoje išsidėsčiusiais dviem oficinų pastatais, oranžerija, arklidėmis ir ledaine sudaro vieningą dvaro ansamblį. Pirmiausia dvaras priklausė Kauno pakamoriui Vaitiekui Deltuviškiui, o nuo XVII a. valdė garsūs Lietuvos didikai: Mstislavlio kaštelionas, Gulbinų seniūnas Jonas Eustachijus Kosakovskis, kunigaikščiai Jonušas ir Boguslavas Radvilos. Po 1654-1661 m. karo su Rusija kunigaikštis Boguslavas Radvila Raudondvarį pardavė J. K. Vorlovskiui. Nuo XVIII a. Raudondvario savininkai tapo didikai Zabielos.

1819 m. dvarą įsigijo grafas M. Tiškevičius, ir ši giminė valdė dvarą iki Pirmojo pasaulinio karo. Tiškevičių laikotarpiu dvaras buvo gerokai pertvarkytas. Po 1831 m. gaisro, kai sudegė mediniai dvaro pastatai, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pradėjo statyti naują mūrinį dvaro ansamblį. Architektai Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris ir italas Lauras Cezaris Anikini prisidėjo prie šio projekto įgyvendinimo.

Tiškevičių laikais pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukauptos didžiulės paveikslų, meno dirbinių, retų knygų bei egzotiškų augalų ir gyvūnų kolekcijos.

Pirmojo pasaulinio karo metu dvaras tapo vokiečių okupacinės valdžios (Oberosto) būstine, o vėliau čia gyveno vokiečių rašytojas Arnoldas Cveigas. Tarpukario metais dvaras buvo nacionalizuotas ir išparceliuotas. Dvarui palikta tik 40 ha žemės, kai kurie pastatai buvo nugriauti. Buvęs žirgynas buvo pritaikytas pamaldoms, o pilis tapo vaikų prieglauda. 1943 m. rūmuose veikė nacių sonderkomanda „Pflau“.

Po Antrojo pasaulinio karo dvaras tapo Raudondvario MTS centru, vėliau – Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo institutu. 1959 m. institutas užsakė rūmų tyrimus ir atstatymo projektą, ir 1962–1967 m. buvo iš dalies restauruoti rūmai, kuriuose įkurta instituto biblioteka.

1994–1995 m. dvaras tapo J. Naujalio gyvenimo ir kūrybos bei Raudondvario ir grafų Tiškevičių istorijos ekspozicijų vieta, o 2002 m. įkurtas J. Naujalio memorialinis muziejus.

2008 m. Kauno rajono savivaldybei perėmus Raudondvario dvaro sodybą, buvo įgyvendinti keturi ES remiami projektai, renovuojant dvaro sodybos kompleksą. 2012 m. buvo atkurti parkų želdynai ir gėlynai, sugrąžintos senosios rožių veislės. Dvaras šiandien naudojamas kaip santuokų ceremonijų, konferencijų, koncertų ir valstybinių minėjimų vieta.

Daugiau: https://www.raudondvariodvaras.lt/

Nuotr.:
Alinos Ovčiarovienės, 2015 m.