Pyplių piliakalnis, Kačerginės sen.
Pyplių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 23730) Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Pyplių, Ringaudų seniūnija. Pasiekiamas iš plento 140 Kaunas–Zapyškis–Šakiai pasukus į Kačerginę, iš šio plento, miško pradžioje - į dešinę šiaurės rytų kryptimi lauko keliuku 1 km, pravažiavus 2 sodybas dešinėje (ties antrąja kelias praeina visai šalia tvarto) - dar už 300 m yra priekyje.
Piliakalnis įrengtas Nemuno kairiojo kranto aukštutinės terasos kyšulyje. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 32x23,5 m dydžio. Jos pietvakarių krašte supiltas 6 m aukščio, 23 m pločio kūgio formos pylimas, kurio viršuje yra 8 m skersmens aikštelė. Pylimo išorinėje pusėje iškastas 17 m pločio, 1,5 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 20-30 m aukščio.
Pietinėje, rytinėje ir šiaurinėje papėdėse 1,5 ha plote yra I tūkstantmečio - II tūkstantmečio pradžios papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1993 m., kurios 10 cm storio kultūriniame sluoksnyje rastas židinys, stulpaviečių, žalvarinė apyrankė, brūkšniuotos, grublėtos, lygios ir žiestos keramikos, šlako.
Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymas dėl pripažinimo valstybės saugomu – 2005-04-29; Nr. ĮV-190. Paminklo teritorijos plotas 36 000 m².
Daug padavimų yra išlikę apie Pyplius. Pasakojama, kad daugelis matęs prie piliakalnio klaidžiojančias negeras ugneles. Kiti padavimai aiškina, kad piliakalnį supylę švedų ar prancūzų kariai nešdami žemę kepurėmis. Netoli piliakalnio, kasant duobę, rasta prancūziškų ginklų ir būgnų liekanų. Piliakalnyje kažkas užkasęs puodą su pinigais, tačiau rastieji lobiai neatneša laimės radėjui: už juos nupirktą pirkią sunaikinusi ugnis, o pats radėjas veikiai miręs nuo nežinomos ligos, nes pinigai buvę užkeikti. Daugeliui jaunuolių rūpėję sužinoti, kas yra piliakalnio viduje. Kas mėgindavo kasti kalną, naktį sapnuodavęs įvairias baidykles, kurios liepdavo mesti kasimą. Žmonės piliakalnio ir jo viršaus nearia, tačiau vienas ūkininkas užkliudęs jį savo žagre. Tuo metu piliakalnio viduje pasigirdo skambėjimas, o žagrę traukęs arklys krito negyvas. Nusigandęs artojas pabėgęs namo.
Pagal kitus padavimus piliakalnį supylęs kunigaikštis Pyplys, norėdamas pagerbti sūnų karžygį, kritusį nuo kryžiuočių. Nuo seno tikėta , kad artėjant Vėlinėms, mirusiųjų vėlės bent trumpam sugrįžta į žemę. Jos lanko namus, kapines, piliakalnius. Medžiais virsta jauni žuvę karžygiai.
Pyplių kaimo vardas minimas Kauno pavieto 1694 m. ir vėlesniuose raštuose.
Du garsūs Lietuvos istorikai Z. Ivinskis ir K. Pauksnis savo veikaluose teigia, kad Pypliai ir buvo legendiniai Pilėnai. Z. Ivinskis veikale „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ rašo : „ Iki šiol nėra pasisekę galutinai lokalizuoti Pilėnų. Jie negali būti Punios pilis, o greičiausiai juos reikia identifikuoti su Pyplių piliakalniu Nemuno kairėje, priešais Nevėžio žiotis“. Pilėnų gynimas vyko 1336 m. vasario 24 d. Pilies gynėjams vadovavo kunigaikštis Margiris.
Piliakalnį 1942 m. žvalgė archeologas P. Tarasenka, o 1960, 1971, 1981 m. – LMA Istorijos Institutas. Rasta žiestų molinių puodų šulių, datuojamų XIV – XV a. Radiniai saugomi Kauno Karo Muziejuje.
Lit.:
https://kacergines.lt/pypliu-piliakalnis2/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Pypli%C5%B3_piliakalnis
