Martinaitis Kazimieras

Žmonės yra skirtingi, vienas, žiūrėdamas į medžio gabalą, mato stalą ar spintą, kitas – malkas, o trečias – kryžių ar koplytstulpį.

K. Martinaitis

Grabavos kaime Garliavos apylinkėje gimęs liaudies meistras dar būdamas vaikas lenktinio peiliuko nepaleisdavo iš rankų – gretimame miške rankiodavo keistai išsiraičiusias šakas, ant jų raižydavo, iš žilvičio darė švilpynes.

Jaunystėje, ką nors gražesnio pamatęs, bandydavo kopijuoti. Po tarnybos kariuomenėje grįžo į Kauną ir meno gaminių įmonėje „Dailė“ dirbo medžio drožėju. Vėliau dirbo kitus, su skulptūra nesusijusius, darbus, o medžio kaltus į rankas paimdavo tik laisvalaikiu. Nuo 1992 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

2014 m. respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatas. Sukūręs kelis šimtus kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, mažesnių medžio skulptūrų. Iš medžio tautodailininkas drožia beveik viską, ką mato ir kuo tiki. 

Nedrožiu tik velnių ir raganų. Iš gyvenimo imu vien tai, kas gražu ir gera, nes blogiu tarsi užsikrečiama. Jei tam pasiduočiau, žinau, jog nieko vertingo nesukurčiau.

K. Martinaitis