Liškauskienė Agnė
Atsikeliu žiūrėdama pro langą, dirbu ir gulu nuo jo atsitraukdama. Per tiek metų jau, atrodo, galėjau persižiūrėti ir perdegti, bet vis nenustoju stebėtis nuolatine motyvo kaita: nespėji įsidėmėti, o jis jau ką kita sako.
„Atspirties taškas“ tampa reikalingas, kai prislegia gyvenimo realybė ir tarsi sustingsti, kai negali pajudėti – veikti, išsivaduoti iš įkyrių minčių. Patirtų išgyvenimų svoris užgula mūsų pečius ir kartais mes nebepajėgiame jų pakelti. Buvo dienų, kai galėjau lape piešti tik dvi statmenai susikertančias linijas, braukdama jas be atvangos... Būtent tas lape įsirėžęs kryžius išjudino mane ir dabar gydo.
A. Liškauskienė
