Kazys Boruta
RAŠYTOJAS, POETAS, VERTĖJAS
Gimė 1905 m. sausio 6 d. Kūlokuose, Liudvinavo valsčiuje.
Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Maskvoje, kur mokėsi gimnazijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje, vėliau – Marijampolės mokytojų seminarijoje, kur aktyviai įsitraukė į aušrininkų veiklą. 1924 m. už dalyvavimą Gegužės 1-osios demonstracijose iš seminarijos buvo pašalintas, tačiau brandos egzaminus išlaikė eksternu.
1924–1926 m. studijavo lietuvių kalbą, literatūrą ir istoriją Lietuvos universitete.
1925 m. buvo suimtas už leidinyje „Draugas jauniems“ išspausdintus Gegužės 1-osios šūkius. Vėliau dėl veiklos socialistinio jaunimo ir darbininkų organizacijose bei opozicijos valdžiai buvo priverstas emigruoti į užsienį. 1926 m. išvyko į Austriją, Vienos universitete studijavo literatūrą, filosofiją ir istoriją. 1927 m. pasitraukė į Latviją, įsijungė į lietuvių socialdemokratų emigrantų veiklą, išleido almanachą „Audra“, tačiau 1928 m. buvo ištremtas iš šalies. 1928–1930 m. tęsė literatūros ir filosofijos studijas Vienoje, gyveno ir Berlyne.
1931 m. grįžo į Lietuvą, aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. 1933 m. už nelegalią politinę veiklą buvo suimtas ir nuteistas ketveriems metams kalėjimo. Kalėjo Kauno ir Marijampolės kalėjimuose, tačiau 1935 m. Lietuvių rašytojų draugijos pastangomis buvo amnestuotas.
1938 m. išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos sekretoriumi, bendradarbiavo su leidiniais „Lietuvos žinios“, „Kultūra“, redagavo žurnalą „Dienovidis“.
Nuo 1939 m. su šeima apsigyveno Kauno rajone, Ražiškių kaime, Garliavos apylinkėse, ant vadinamojo Čigonkalnio, kur pasistatė namelį, pasodino obelų sodą, nutiesė du simbolinius takus – „Gyvenimo tempas“ ir „Ramybės tempas“. Šioje sodyboje su šeima nuolat gyveno iki 1941 m., o 1942–1965 m. čia lankėsi ir gyveno su pertraukomis. Čia rašytojas parašė romaną „Baltaragio malūnas“ (1945 m.).
https://www.krsvbiblioteka.lt/krastotyra-straipsniai/rasytojo-k-borutos-sodyba-garliavos-apylinkiu-sen/
„Baltaragio malūnas“ sulaukė didžiulio populiarumo: pagal jį 1973 m. sukurtas pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, tapęs lietuvių kino klasika. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre 2002 m. pastatytas spektaklis (inscenizacijos režisierius – A. Pociūnas, choreografas – V. Brazdyla), o 2012 m. išleistas spektaklio audiovizualinis įrašas (TV vaizdo režisierė – I. Morkevičienė). 2011 m. Šokio teatre sukurtas baletas (choreografas – V. Brazdyla). Romanas išverstas į rusų, latvių, estų, islandų, čekų, vokiečių ir lenkų kalbas. Baltaragio vardu pavadinta ir ant kito kalno priešais Borutos namelį nutiesta Rokų gyvenvietės gatvė.
Garliavos Jonučių vidurinėje mokykloje (dabar – progimnazijoje) 1994 m., pirmosios „Poezijos pavasarėlio“ šventės metu, buvo įkurta Borutaičių draugija. Ji kasmet prie rašytojo K. Borutos namelio rengia mokinių poezijos šventę-konkursą „Poezijos pavasarėlis“. 1993 m. sodyba įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Po Antrojo pasaulinio karo rašytojas čia atvykdavo tik atostogauti, o nuolat gyveno Vilniuje. Vėliau šiame name apsigyveno jo brolis Jonas su šeima.
1940 m., įsigalėjus sovietų valdžiai, Boruta aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Liepos 21 d. jis poetinėmis eilėmis pasveikino vadinamąjį Liaudies Seimą. Jam priskiriama ir frazė „Parvežti į Lietuvą Stalino saulę“, vėliau tapusi sovietinės propagandos simboliu. Tačiau netrukus Boruta nusivylė sistema.
Nuo 1941 m. gyveno Vilniuje, dirbo Mokslų akademijos Literatūros muziejaus vedėju, aktyviai dalyvavo Menininkų klubo ir Rašytojų sąjungos veikloje. Karo metais dirbo Lietuvių literatūros institute, saugojo lituanistikos rankraščių fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus. Baigiantis karui buvo priverstinai varomas į Vokietiją.
1946 m. buvo suimtas už tai, kad nepranešė apie pažįstamos moters laišką popiežiui – kaltintas ideologiniu pasyvumu pagal SSRS baudžiamąjį kodeksą. Kalėjo Vilniuje, Rasų kalėjime, tačiau žmonos pastangomis nebuvo ištremtas. 1949 m. buvo amnestuotas ir paleistas.
Vėliau turėjo viešai „atgailauti“ dėl savo pažiūrų, tačiau ilgai negalėjo skelbti nei savo kūrinių, nei vertimų – pastaruosius dažnai pasirašinėjo slapyvardžiais. Tik 1965 m. jam buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.
Kazys Boruta buvo itin talentingas rašytojas. Jo kūrybos spektras platus – nuo politinių eilėraščių iki fantastikos, nuo autobiografijos iki kūrinių vaikams.
Svarbiausi jo darbai:
Poezija:
„A-lo!“ (1925), „Kryžių Lietuva“ (1927), „Duona kasdieninė“ (1934), „Eilės ir poemos“ (1938)
Proza:
„Drumstas arimų vėjas“ (1928), „Namas Nr. 13“ (1928), „Mediniai stebuklai“ (1938), „Saulę ant savo pečių parnešti išėjo“ (1940), „Baltaragio malūnas“ (1945), „Sunkūs paminklai“ (1960), „Jurgio Paketurio klajonės“ (1963)
Vaikams:
„Dangus griūva“ (1955)
Autobiografija:
„Gyvenimas drauge su draugu“ (publikuota po mirties, 1999 m.)
Vertimai:
P. Buck, A. Tolstojaus, H. Ibseno, F. Šilerio, W. Shakespeare’o kūriniai, latvių literatūra.
Kazys Boruta mirė 1965 m. kovo 9 d. Vilniuje
Lit.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Kazys_Boruta
https://www.limis.lt/personalities/877577
https://kaunas2022.eu/modernizmasateiciai/rasytojo-k-borutos-namas/index.html
https://www.krsvbiblioteka.lt/krastotyra-straipsniai/rasytojo-k-borutos-sodyba-garliavos-apylinkiu-sen/
