Junda Vaitkė / Egidija Jasukaitytė Vaitkienė

RAŠYTOJA

Autorė apie save:
„Gimiau Pakaunėje, Garliavoje, 1977 metais. Esu mokytojos ir automechaniko dukra, studentų vaikas. Didžiąją dalį vaikystės mane augino močiutė, būdama tikra žemaitė, ji nejusdama išmokė gražios šnektos, o ir šiaip mūsų namuose būta nemenkai juokų, pašnekesių, aptarimų. Netrūko ir šiderstvų.
Garliavoje baigiau Juozo Lukšos gimnaziją, tam tikru tarpu, jau po Amerikos, netgi teko ten labai trumpai mokyti anglų kalbos. Būdama dvyliktoje klasėje labai sunkiai sirgau – šešis mėnesius praleidau tuberkuliozinėje sanatorijoje, tol, kol mano draugai ruošėsi baigiamiesiems egzaminams.
Nutiko taip, kad aš visgi labai sėkmingai išlaikiau brandos egzaminus, draugų paskatinta įstojau į VDU – į filosofijos studijas. Prieš tai norėjau būti žurnalistė, gal stiuardesė, gal net kirpėja... Žurnalistikos studijų Kaune nebuvo, stiuardese tapti nebūčiau galėjusi dėl silpnų akių, o dėl kirpėjos – mama greitai šitą užraukė. Sakė, tokių gerų pažymių ir tik kirpėja...

VDU man puikiai sekėsi. Pabaigiau net ne vieną specialybę, o dvi – filosofiją ir psichologiją šalimais. Tai iškėlė vieną svarbiųjų mano gyvenimo klausimų – protas ar širdis? Racija ar jausmas? Ar viską galiu logiškai paaiškinti? Bet jeigu nebūtų logikos, koks gi tada būtų mano pasaulis, tavo ir kito?
Po VDU baigimo, jau su diplomu kišenėje, išvykau į JAV. Apie tai ir mano pirmoji knyga – „Emigrantės“– pilna jausmo, persunkta ilgesio, moralinių sprendimų, bet labai pilna šviesos. Rašiau ją kurį laiką Airijoje, netikėjau ir neplanavau, kad tai taps knyga. Na, ir kad mano „bjaurioji Reda“ taps tokia mylima tarp emigrantų.

Amerikoje sunkiai dirbau. Užaugau ir susipažinau su savimi. Baigiau universitetą. Įkritau į dar gilesnius apmąstymus – taigi jausmas ar protas? 2003 metais sugrįžau atostogų į Lietuvą ir jausmas paėmė viršų, dar tais pačiais metais ištekėjau.
2005 metais, jau gimus pirmai dukrai Medeinai, atvykome jauna šeima į Airiją. Užsilikome. Čia mes ir pirkome, ir pardavėme, gimė dar vienas vaikas, tapau anglų kalbos dėstytoja, čia ėmiau rašyti. Na ir nutiko mano ginčas dėl proto ir jausmo, psichologijos ir filosofijos – ėmiau rašyti. Rašyti naktimis, ant suolelio, ant sąskaitų voko, tarp paskaitų, po vakarienės gaminimo. Aš atradau save ir daugiau nenoriu savęs prarasti.
Mano antrasis romanas „Jų dievai nesusitarė“ vertinamas prieštaringai, kyla daug minčių, diskusijų“.