Jonas Biliūnas
XIX A. PABAIGOS – XX A. PRADŽIOS LIETUVIŲ RAŠYTOJAS, POETAS, PUBLICISTAS, NOVELĖS IR PSICHOLOGINIO ŽANRO PRADININKAS LIETUVOJE, ŽYMUS VISUOMENINIO IR KULTŪRINIO GYVENIMO VEIKĖJAS
Gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčiuje, Utenos apskrityje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Buvo paskutinis, dešimtas vaikas. Kaimo daraktoriaus paruoštas, 1891–1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. Čia įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį, parašė ir išplatino atsišaukimą „Lietuviai ir lietuvaitės“.
1900–1901 m. studijavo mediciną Tartu universitete. Už dalyvavimą anticarinėje studentų demonstracijoje buvo pašalintas. Kurį laiką gyveno Šiauliuose ir Panevėžyje. 1903 m. studijavo literatūrą Leipcigo, o 1904 m. – Ciuricho universitetuose. Dalyvavo socialdemokratų veikloje, prisidėjo prie laikraščio Draugas leidimo, tačiau vėliau nuo politinės veiklos nutolo.
1905 m., susirgęs džiova, grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę (Lenkijoje), o vasaromis gyveno Niūronyse ir Rozalime. 1906 m. kurį laiką gyveno Kačerginėje, dabartiniu adresu – J. Biliūno g. 14. Savo apysakoje Liūdna pasaka rašytojas prisiminė šią vietą: „Namas, kuriame tik ką atvažiavęs apsigyvenau, stovėjo pačiame miške. Gražus vasarinis namas. Aplink kvepiančios pušys ir eglės atokaitoj snaudė, už kelių žingsnių vėsi upė plaukė... Čia sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti...“
Tuo metu jis daug rašė. 1907 m. Panevėžyje įkūrė Lietuvos socialdemokratų partijos apskrities organizaciją, parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno kalendoriaus–almanacho projektą. Rašė literatūros kritikos straipsnius, tarp jų – „Žemaitės paveikslai“ (1902 m., išspausdintas 1908 m.), „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys“ (1905 m.) ir kt.
Jonas Biliūnas mirė 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje, Lenkijoje, ir buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m., rašytojo Antano Vienuolio rūpesčiu, jo palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje, netoli Anykščių. 1946 m. ir 1954–1955 m. jo žmonos dukros iš antrosios santuokos, Meilės Matijošaitytės-Lukšienės, iniciatyva išleistas pirmasis „Raštų“ dvitomis.
Biliūno atminimas Lietuvoje saugomas ir gerbiamas. 1953 m. jo vardu pavadinta Anykščių vidurinė mokykla. 1958 m. ant Liudiškių piliakalnio pastatytas 14 metrų aukščio antkapinis paminklas (architektas V. Gabriūnas) su bareljefu (skulptorius B. Vyšniauskas). Jo gimtinėje Niūronyse nuo 1960 m. veikia Jono Biliūno memorialinė sodyba–muziejus. 1968 m. sukurtas dokumentinis filmas Jonas Biliūnas (rež. R. Verba).
Kauno rajone, Kačerginėje, prie namo, kuriame rašytojas gyveno, stovi ąžuolinis koplytstulpis. Autorius–skulptorius Vidmantas Vikšraitis.
https://www.krsvbiblioteka.lt/krastotyra-straipsniai/rasytojui-jonui-biliunui/
Pirmoji jo grožinė knyga Įvairūs apsakymėliai išleista 1906 m. Be prozos kūrinių, Biliūnas rašė literatūros kritikos ir istorijos straipsnius, publicistiką, mokslo populiarinimo tekstus ir politinio pobūdžio brošiūras.
Tarp žymiausių jo kūrinių yra novelės: Brisiaus galas, Nemunu, Vagis, Laimės žiburys, Kliudžiau, Žvaigždė, Lazda, Joniukas, Ubagas, bei apysaka Liūdna pasaka. Šie kūriniai išsiskiria giliu psichologizmu, jautrumu, socialiniu sąmoningumu ir išlieka reikšminga lietuvių literatūros klasikos dalimi.
Lit.:
https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-biliunas/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Bili%C5%ABnas
