Gintarė Daugėlaitė

Gintarė Daugėlaitė – talentinga keramikė, kuri savo kūryboje derina tradicines ir modernias keramikos technikas. Jos kūriniai pasižymi subtilia estetika, kurioje susipina natūralios formos ir minimalizmas. Gintarė dažnai semiasi įkvėpimo iš gamtos, o jos darbuose galima pastebėti augalinius motyvus, organines linijas ir švelnius žemės atspalvius.

Daugėlaitė mėgsta eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis ir glazūromis, todėl jos kūriniai išsiskiria tiek tekstūra, tiek spalvų paletės subtilumu. Kiekvienas jos kūrinys ne tik atspindi menininkės pasaulėžiūrą, bet ir yra praktiškas – nuo unikalaus dizaino vazų iki išskirtinių stalo indų.
„Keramika susidomėjau prieš trejus metus, kuomet mano geriausia draugė pakvietė mane kartu nukeliauti į vieną Kauno keramikos studiją. Pirmieji mano gaminiai –ryškiaspalviai žali lapai – lėkštelės ir dangiškos spalvos masyvi vaza. Ir nors galbūt pirmųjų darbų idėjos buvo gana sudėtingai įgyvendinamos – tikriausiai galiu pasidžiaugti, kad molį suvaldyti man tąkart pavyko.

Jeigu kas nors manęs paklaustų kam jaučiuosi dėkinga, atradusi keramiką, tai būtų du svarbiausi žmonės – mano geriausia draugė ir mokytoja Ieva.  Keramikos studija „Šviesos 16“ – tai ypatinga studija, į kurią įžengus aš nebenorėjau eiti į jokią kitą. Mokytoja Ieva yra iš didžiosios raidės – palaikanti, patarianti, neskubinanti, nuoširdžiai besidalinanti patirtimi ir niekada nebrukanti savo nuomonės. Mokiniai kuria savarankiškai, o Ieva yra žmogus, sukuriantis tam be galo atvirą aplinką.

Kas jums yra keramika? Keramika man visada padeda užfiksuoti tam tikrus gyvenimo momentus. Aš paimu gaminį į rankas ir tarsi prisimenu su kokia emocija jį lipdžiau. Yra sakoma, kad molis viską jaučia, ir aš tuo nuoširdžiai tikiu. Mano gaminiuose visada atsispindi kokia aš esu tą dieną – įsitempusi, pavargusi, svajojanti, besidžiaugianti... o smagiausia tai, kad širdį glosto ne tik visas procesas, bet ir galutinis rezultatas. Visus savo gaminius aš naudoju kasdienėje rūtinoje.

Keramika visada mane moko palikti erdvės netikėtumams (glazūrų žaismė), nesiorientuoti tik į rezultatą (nes kartais jis gali atrodyti nuviliantis), bet svarbiausia – ji moko mus prisitaikyti, būti lanksčiu ir kūrybingu. Manau gyvenime tai ypatingai svarbu.

Ar užsiimate keramika tik studijoje, ar kuriate ir namuose? Labai norėčiau, kad keramikos teikiamą džiaugsmą pajustų visi mano šeimos nariai. Vyresnieji vaikučiai jau yra buvę keramikos studijose ir mano vertinimu jiems sekėsi puikiai, bet štai vyro į pamokas taip ir nepakviečiau. Ilgai į keramiką žvelgiau kaip į kažką savito, kaip į laiką, skirtą tik man. Dabar mano nuomonė keičiasi ir vis dažniau norisi, kad molio suteikiamą malonumą pajustų kuo daugiau žmonių – ne veltui artimiesiems dovanoju užsiėmimus į keramiką, o drauges kviečiu lipdyti kartu. Man tai ypatingas laikas. Laikas mano sielai.

O namuose kol kas lipdyti sekėsi gana sudėtingai, nes mažieji padaužos, dar džiūnant darbams yra iškrėtę ne vieną pokštą – nulaužė detalę, gaminį perskėlė pusiau. Tiesiog vaikučiai kol kas yra per maži. Bet žinau, kad tikrai ateis diena, kai prie vieno stalo galėsime lipdyti visa šeima.

Ar jūsų gaminiai yra tik jūsų namuose? Daugelis mano darbų yra namuose, tačiau būtent vazos yra iškeliavę kaip dovanos artimiems šeimos nariams. Kai kurie gaminiai puikiai atlaikė skrydžius. Dar viena maloni žinia – keletą gaminių puošė vestuves. Neapsakomas jausmas kai matai, kad tavo sukurtas gaminys naudojamas ypatingose šventėse. Vis tik – nieko nėra maloniau, kuomet visa šeima pietaujame iš mano sukurtų indų. Prieš metus svajojau, kad namuose nebūtų nei vieno indo iš parduotuvės, jog viskas būtų tik iš molio. Viliuosi, kad kažkada taip ir bus“.