Andriušis Stasys

SAVANORIS, VISUOMENININKAS, TREMTINYS

Gimė 1902 m. vasario 28 d. Ilgakiemio kaime, Garliavos valsčiuje, Stasys nuo jaunystės pasižymėjo ryžtu ir patriotiškumu.

Mokslus pradėjęs Garliavos pradinėje mokykloje, vėliau jis mokėsi vokiečių mokykloje Glite, lankė mokytojų kursus Kaune bei Joniškėlio žemės ūkio mokykloje. 1919 m. sausio 20 d., būdamas vos 17 metų, S. Andriušis įstojo į Lietuvos savanorius, gindamas nepriklausomybę dar tik formuojantis jaunai valstybei.
Už savo pasiaukojimą ir tarnystę tėvynei Stasiui buvo suteikta 10 hektarų žemės Juozapavo dvare (dabartiniame Juragių kaime). Čia jis pradėjo ūkininkauti, aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą ir pelnė pripažinimą – 1923 m. buvo apdovanotas bronzos medaliu už gerai atliktą gyventojų surašymą.
Tačiau gyvenimo kelias nebuvo lengvas. 1944 m. rugpjūčio 20 d. Stasys Andriušis buvo areštuotas ir išvežtas tardyti į Kazlų Rūdos miškus. Po kankinančių tardymų jis buvo įkalintas Vilniaus ir Marijampolės kalėjimuose, kur praleido penkerius metus (1945–1950 m.).
1950 m. Stasys buvo ištremtas į Sibirą, kur praleido ketverius metus (1950–1954 m.). Tremties metais jis, kaip ir daugelis lietuvių, patyrė ne tik fizinius sunkumus, bet ir dvasinius išbandymus. Nepaisant sunkių sąlygų, Sibiro tremtiniams būdinga stiprybė ir solidarumas padėjo išgyventi šį laikotarpį.
1954 m., pasibaigus tremčiai, S. Andriušis grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Juragių kaime, kur toliau ūkininkavo ir kūrė gyvenimą. Nepaisant sunkių išgyvenimų, jis liko tvirtas savo vertybėms, išlaikydamas ištikimybę tėvynei ir lietuvių tradicijoms.
Stasys Andriušis mirė 1999 m. balandžio 19 d., palikdamas ryškų pėdsaką kaip patriotas, visuomenininkas ir žmogus, savo gyvenimu liudijęs, kad ištikimybė tėvynei ir moralinė stiprybė išlieka svarbiausiomis vertybėmis net pačiais sunkiausiais laikais.
Jo gyvenimo istorija atspindi dramatišką Lietuvos XX amžiaus istoriją, tačiau kartu yra ir įkvepiantis pasakojimas apie meilę Lietuvai, drąsą bei pasiaukojimą, kuris išlieka švyturiu ateities kartoms ir neblėsta laiko tėkmėje.

Nuotr.:
Laimos Bacevičienės asmeninis archyvas