Vietovės

Akademijos seniūnija, sutampanti su Akademijos miestelio ribomis – viena mažiausių ir jauniausių Pakaunės seniūnijų, kurios pradžia būtų galima įvardyti tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos gyvenvietę. Seniūnijos gyvenimo ritmui ir šiandien nemažą įtaką turi Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) veikla, veržli, jaunatviška akademinė bendruomenė ir gamtamokslinė šio universiteto kryptis.

Akademija – reikšmingas traukos centras mokslui ir žinioms imliems verslo atstovams. Čia veikia integruotas mokslo, studijų ir verslo centras – slėnis „Nemunas“, skirtas Lietuvos žemės, miškų ir maisto ūkio sektoriui plėtoti.

Rudenį ir pavasarį į Akademiją, regis, suplūsta visa Lietuva: žemės ūkio produkcijos augintojai, perdirbėjai, technikos pardavėjai, miškų, sodų ir laukų šeimininkai, amatininkai, tautodailininkai ir daugybė pirkėjų susitinka tradicinėse didžiausiose šalyje tarptautinėse parodose, kurias rengia Aleksandro Stulginskio universitetas.

Šios vietos akademinės, gamtamokslinės tradicijos siekia tarpukario laikus. Seniūnija yra buvusio Marvos dvaro valdose. Anuomet gavę žemės, čia kūrėsi Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriai, klestinčius ūkius ir sodus puoselėjo šalies inteligentai. Apie tai liudija ir įspūdingame Obelynės parke, kurį sodino vienas garsiausių Lietuvos gamtininkų Tadas Ivanauskas, išsaugoti šimtai vertingų augalų, turtingas pažintinis gamtininko palikimas.

Lėšos už atgautas buvusio Karvelių dvaro žemes pasitarnavo dar vienam kultūros ir švietimo židiniui – Akademijos gimnazijai – stiprinti: toks buvo iš šio krašto kilusios literatūros kritikės, vertėjos, Lietuvos ambasadorės prie UNESCO Ugnės Karvelis palikimas jaunajai kartai. Dabar U. Karvelis gimnazijoje ne tik saugomas jos atminimas – čia ugdomi jauni talentai, auga nauja sportiška, išsilavinusi jaunoji karta.

Akademijos miestelis visada buvo ypatingas – nuo seno tai buvo nedidelė, gerai sutvarkyta, pavyzdingai apželdinta žemės ūkio srities mokslininkų ir studentų gyvenvietė. 1999 m., į dvi dalis padalijus nuo senų laikų šioje vietoje buvusią Noreikiškių seniūniją, Akademija tapo atskira seniūnija su 290 ha ploto teritorija. 2015 m., patikslinus ribas su Ringaudų seniūnija ir Akademijai priskyrus miestelį supantį Kamšos botaninį-zoologinį draustinį, teritorija padidėjo iki 464 ha.

Seniūnijos pakraštyje, prie Nemuno, plyti garsiojo gamtininko Tado Ivanausko (1882–1970) Obelynė – botanikos parkas, respublikinės reikšmės istorijos, kraštovaizdžio ir architektūros paminklas.

Obelynės paveldėtoja profesoriaus įdukra Eleonora Baltuškevičienė ir Kauno rajono savivaldybės administracija 2015 m. sudarė sutartį, pagal kurią sodyba panaudos teise perleidžiama savivaldybei. Obelynėje buvo įsteigtas Kauno rajono muziejaus filialas, kuris saugos profesoriaus T. Ivanausko sukauptą dendrologinę kolekciją, parką, kitas vertybes. Vešlaus sodo ir gėlynų apsuptame name įkurtame muziejuje yra visi T. Ivanauskui priklausę daiktai. Obelynės medžių ir krūmų rinkinį sudaro daugiau kaip 200 rūšių medžių ir krūmų – daugiausiai ir Šiaurės Amerikos, kiek mažiau – iš Pietų Europos ir Afrikos.

Seniūnijoje nėra didelių verslo įmonių, ūkių, nes kasmet vis daugiau žemės ūkio paskirties sklypų tampa gyvenamosios paskirties žeme. Šiame Pakaunės krašte nekilnojamasis turtas brangus, daugelio žmonių geidžiamas. Ir nenuostabu: puiki strateginė vieta, čia pat – vaizdingi Nemuno šlaitai, Kamšos botaninis-zoologinis draustinis, iki Kauno automobiliu – vos 10–15 min. trukmės kelionė palei Neries vandenimis „maitinamą“ Nemuną. Judri automagistralė „Via Baltica“, dalijantį seniūniją į dvi dalis, leidžia patogiai pasukti Vilniaus arba Klaipėdos kryptimis. Iš Akademijos keliai taip pat veda Suvalkijos arba Dzūkijos link.

Alšėnų seniūnija – viena dinamiškiausių, sparčiausiai augančių Kauno rajono seniūnijų.

Pavadinimą gavusi nuo kadaise Alšėnų kaime buvusio dvaro, šiandien seniūnija dvarų neturi, tačiau didžiuojasi dviem bažnyčiomis ir senąja Digrių koplyčia, prie kurios burdavosi 1863 metų sukilėliai.

57 km. m seniūnijos teritorijoje verda gyvenimas, vyksta intensyvi ir daugialypė plėtra. Alšėnų apylinkės – tai tarptautinio tranzito magistralės „Via Baltica“ gaudesys, pramonės įmonių tempas, naujakurių kvartalų rūpesčiai, akademinio jaunimo klegesys ir derlių brandinantys laukai.

Pramonės zonoje ties magistrale „Via Baltica“ kuriasi naujas darbo vietas steigiantis verslas. Akademinėje gyvenvietėje Mastaičiuose įkurta pagrindinė Lietuvos policijos mokyklos mokymo bazė.

Nedidelis atstumas iki miesto, akį džiuginantys miškai, išplėtota infrastruktūra į Alšėnų kraštą traukte traukia naujakurius. Seniūnijoje kasmet įsikuria apie 150 naujų gyventojų, dauguma jų – jaunos šeimos.

Tačiau Alšėnų apylinkės jau nuo seno garsėja puikiais žmonėmis. Kadaise daug narsių šio krašto vyrų paguldė galvas kovose už laisvę. Deramai pagerbę žuvusiuosius, atstatę okupantų išgriautus paminklus, seniūnijos gyventojai per atgautos nepriklausomybės dešimtmečius sugebėjo susikurti gyvą, turtingą kultūrinį gyvenimą.

Alšėnų seniūnijoje nėra nei upių, nei ežerų, tačiau gausu miškų: Alšėngirės, Digrių, Laibutės, Navynos ir Žalgirės, kurių plotas siekia 500 ha. Nuo taršos ir vyraujančių vėjų seniūniją saugo vienas didžiausių Lietuvoje Kazlų Rūdos miškas.

Ši seniūnija plyti į pietvakarius nuo Kauno ir ribojasi su Kauno miesto, Garliavos apylinkių, Garliavos, Noreikiškių, Ringaudų, Zapyškio seniūnijomis, Prienų rajonu bei Kazlų Rūdos miškais.

Seniūnijai priklauso 26 kaimai, tarp pavadinimą šiam kraštui davę Alšėnai, akademines tradicijas nuo seno puoselėjantys Mastaičiai – seniūnijos centras, vieninteliais seniūnijos vandens telkiniais ir miestietišku „charakteriu“ išsiskiriantys Jonučiai, medine ir mūrine bažnyčiomis bei Žolinės atlaidais garsėjantys Pažėrai, kovotojus už laisvę pavadinimu pagerbę Narsiečiai.

Didžiausias kaimas – Mastaičiai, jame – per 1,2 tūkst. gyventojų. Mažiausias – Kūjagalvių, čia likęs vienas žmogus.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/alsenai/aprasymas/

Kairiajame Nevėžio krante, 24 km į šiaurę nuo Kauno, prie greitkelio Kaunas–Klaipėda, įsikūrusi viena seniausių gyvenviečių ne tik rajone, bet ir šalyje – Babtai.

„Babtai – nuostabaus grožio kampelis, mūsų istorijos ir kultūros lašas, kuriame spindi, žėri žmonių darbai, jų kančios ir likimai. Kaip gerai, kad visa tai surinkta, priglausta, kad kalba šiandien, kad kalbės rytoj“, – rašė poetas Justinas Marcinkevičius Babtų muziejaus lankytojų atsiliepimų knygoje.

Dar 1792 m. Babtai gavo laisvo miesto teises (deja, tais pačiais metais jos buvo panaikintos). Tais pačiais metais buvo patvirtintas ir pirmasis miesto herbas – jame pavaizduota popiežiaus kepurė (tiara) ir šv. Petro raktai.

Babtų seniūnijos teritorijoje – 39 kaimai. Antra pagal dydį gyvenvietė – Panevėžiukas, kiti kaimai gerokai mažesni.
2015 metų duomenimis, Babtų seniūnijoje gyveno 4700 žmonių.

Babtų apylinkėse rasti akmeniniai darbo įrankiai ir ginklai byloja, kad čia žmonių gyventa labai seniai – naujajame akmens amžiuje. Babtų apylinkėse yra du padavimais apipinti piliakalniai. Vienas jų – Piepalių piliakalnis. Archeologiniai duomenys rodo, kad piliakalniu daugiausiai naudojamasi buvo pirmajame tūkstantmetyje.

Apie 2,5 km į šiaurę nuo Panevėžiuko kaimo, Aluonos dešiniajame krante, yra Vikūnų piliakalnis. Tai – vienas mažiausių piliakalnių Lietuvoje. Prie kelio iš Babtų į Labūnavą, 9 km. nuo Babtų, yra Pakapių kaimo kapinynas – valstybinės reikšmės archeologijos paminklas. Čia 1939-aisiais rastas vienas sudeginto žmogaus kapas, 32 žirgų griaučiai su įkapėmis (X–XIII a.). Puošnūs žirgų balnojimo reikmenys rodo, kad tuomečiai kalviai buvo puikūs meistrai ir mokėjo sidabruoti geležinius, žalvarinius dirbinius.

Dešiniajame Nevėžio krante, už dviejų kilometrų nuo Babtų, yra senas Babtyno dvaras (dabar vadinamas Žemaitkiemiu). Dvaro rūmai pastatyti XVIII a. Senovėje jis priklausė kunigaikščiams Giedraičiams, vėliau – didikams Šukštoms, Prozorams, Tiškevičiams.

Nuo Stabaunyčios kalno atsiveria kvapą gniaužianti panorama: Nevėžio užliejamos lankos, Žemaitkiemio dvaras, Piepalių piliakalnis. Čia taip pat pastatytas paminklas legendiniams lakūnams – Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui.

Sitkūnų gyvenvietėje 1936 m. pradėta projektuoti ir tik 1950 m. baigta statyti galinga radijo stotis. 1951 m. stotis pradėta eksploatuoti. 1991-ųjų Sausio 13-ąją, sovietų kariams užėmus Vilniaus televizijos bokštą, būtent iš šios stoties į pasaulį sklido žinia apie įvykius Lietuvoje.

Didžiausias Babtų gyventojų darbdavys – čia veikiantis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Sodininkystės ir daržininkystės institutas. Sezono metu institutas į darbą priima apie pusšimtį babtiškių. Čia maždaug 400 ha plote auginami vaisiai ir daržovės.

Didžiausia įstaiga seniūnijoje daro įtaką ir gyventojų verslui. Nemažai jų verčiasi daržovių ir sodinukų auginimu, puoselėja gražias sodybas. Didelius žemės ūkius šioje seniūnijoje valdo 13 ūkininkų. Šie žmonės rūpinasi ne tik savimi – jie prisideda ir prie krašto gerovės: skiria lėšų žvyrkeliams tvarkyti, žiemą valo kelius.

Svarbus šio krašto istorijos židinys – Kauno rajono muziejaus filialas – Babtų krašto muziejus. Jaunaisiais babtiškiais rūpinasi Babtų gimnazija, o gyventojų sveikata – miestelio centre įsikūrusi ambulatorija ir Babtų šeimos medicinos centras.

Batniavos seniūnija – vientisas teritorinis junginys, vakaruose ribojamas Nemuno upės, šiaurėje – Vilkijos apylinkių, pietuose – Kulautuvos, rytuose – Raudondvario seniūnijų. Dėl kelių tinklo išsidėstymo šios teritorijos gyventojams patogu susisiekti su seniūnijos centru. Seniūnijos centras – Bubių k., daugiausia gyventojų turinti gyvenamoji vietovė, esanti šalia pagrindinio seniūnijos teritoriją kertančio kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda.

Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2008 m. sausio 1 d. įsteigiama Batniavos seniūnija, užimanti 4281 ha teritoriją. Joje gyvena apie 1500 gyventojų. Jai priskiriami Batniavos, Beiniūnų, Brūžės, Bubių, Dulkių, Gineitų, Kriemalos, Kvesų, Mozūriškių, Naujienos, Paštuvos, Rupunionių, Tirkšlių, Tolivardžių, Virbaliūnų, Žėbiškių, Žvirgždės kaimai. Nuo seno toliau gyvuoja „Kriemalos“, „Paštuvos“, „Batniavos“ sodininkų bendrijos.

Didžiausios seniūnijos gyvenvietės – Bubiai, Kvesai, Virbaliūnai, Naujiena. Pastaruoju metu juose intensyvėja gyvenamųjų namų statyba, todėl daugėja gyventojų, plečiasi kaimai.

Seniūnijos teritorija suskirstyta į 4 seniūnaitijas. Seniūnijos centras – Bubių k. Jame įsikūrusi Kauno rajono savivaldybės administracijos Batniavos seniūnija, Vilkijos pirminės sveikatos priežiūros centro medicinos punktas, Centrinio pašto filialas (1886 m. Bubiuose veikė pašto stotis tarp Kauno ir Raseinių), du prekybos centrai. 2017 m. rugsėjo 1 d. duris atvers daugiafunkcis centras: pradinė mokykla, vaikų darželis, biblioteka, Batniavos laisvalaikio salė.

Originalumu, architektūrine išmone ir didingumu išsiskiria Tolivardžių k., esantis Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės ir Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolyno pastatas, pastatytas 2000 m. Vienuolės užsiima labdaringa veikla, jos dalyvauja socialinėse programose, ištikus bėdai paremia ne tik materialiai, bet ir moraliai. Greta vienuolyno – religinės bendruomenės parapijos namai, kuriuose teikiamos šarvojimo paslaugos. Kapinių pakraštyje 2015 m. atstatyta sudegusi nedidelė medinė, stačiakampės formos, dvišlaičiu stogeliu su geležiniu kryžiumi viršuje, šoniniais langeliais, koplytėlė. Jos viduje buvo nedidelis altorėlis. Senoliai sakydavo, kad iš to altorėlio sklinda Jėzaus širdies plakimas, todėl ši vieta laikoma šventa. Tose pačiose kapinaitėse, šalia kunigo Juozo Vailokaičio, ilsisi jo brolio, Vasario 16-osios Akto signataro, vieno įtakingiausių tarpukario Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų, finansų ministro, bankininko, pramonininko, mirusio 1944 m. Vokietijoje, Jono Vailokaičio palaikai.

Gilią istorijos praeitį mena Batniavos seniūnijos kaimai. Vienas seniausių kaimų yra Paštuva – tai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemė. Paštuvos vardas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose (Dusburgiečio kronikoje) paminėtas 1292 m., o 1323 m. minima Paštuvos pilis. Tačiau gausūs archeologiniai radiniai byloja, kad šioje teritorijoje, prie Nemuno upės, žmonių gyventa naujajame akmens amžiuje (maždaug 3000–1500 metų prieš Kristaus gimimą). Neolito laikotarpio stovyklos pėdsakų sutinkama prie Tamsės upės Brūžėje.

Istorinę praeitį mena Paštuvos senkapiai, Rupunionių kaimo senkapis, vadinamas Sidabriniu kalnu, Virbaliūnų kaimo senovės gyvenvietė, o archeologiniai radiniai rasti Kriemalos kaimo akmens amžiaus gyvenvietėje saugomi Kauno ir Vilniaus muziejuose.

Reikšmingas istorijos paminklas – šlaitas, vadinamas sklandytojų, kur 1945–1957 m. buvo pagrindinė respublikos sklandymo bazė „Virbaliūnai“ ir sklandytojų slėnis – perlas ne tik geografinės vietovės vertinimo prasme. Šioje erdvėje brendo ir tvirtėjo Lietuvos sklandytojų sparnai ir sklandė laisvės idėjos. Ne veltui graži gamta ir istorinis paveldas domina archeologus, istorikus, meno ir gamtos grožio mylėtojus. Bet didžiausias seniūnijos pasididžiavimas – darbštūs, kraštą mylintys, puoselėjantys gamtą ir istorinį paveldą, gražias tautos tradicijas, draugiški bendruomenės nariai.

Lit.:https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/batniava/aprasymas/

Čekiškės seniūnija užima 8267 ha plotą. 2017 m. pradžioje čia gyveno 1802 gyventojai. Šiuo metu tai lietuvių tautybės žmonės, nors iki Antrojo pasaulinio karo apie 70 proc. Čekiškės miestelio gyventojų buvo žydai. Čekiškės seniūnijos centras – Čekiškės miestelis ir aplink jį išsidėstę 29 kaimai, didžiausias jų – Liučiūnų kaimas. Vakaruose seniūnija apribota Dubysa, rytuose – Karalgirio mišku, šiaurėje – Kėdainių ir Raseinių rajonais, pietuose – Vilkijos seniūnija.

Beveik 50 km į vakarus nuo rajono centro nutolęs miestelis Čekiškė – praeityje buvęs kaimas ir dvarvietė, šiandien – urbanistikos paminklas, seniūnijos ir parapijos centras.

Siaurokos gatvelės, ūkininkų sodybas primenantys kiemai, kuklūs, prie žemės prigludę pastatai, iš tolo švytinti XIX a. pradžioje atstatyta Šv. Trejybės bažnyčia, Nepriklausomybės akto signataro, profesoriaus Prano Dovydaičio gimnazija, seniūnija, biblioteka.

Dar 1620 m. dvarponis Jurgis Gedgaudas Mackevičius dvare pirmiausia įkūrė mokyklą ir po šešerių metų pastatė Šv. Trejybės bažnyčią. Išstovėjusi 173 metus bažnyčia sudegė. 1821 m. jos vietoje iškilo nauja, didesnė ir gražesnė – mūrinė, išlikusi iki mūsų laikų.

XVIII a. pradžioje Čekiškė – jau miestelis, kuriam 1762 m. suteikta turgaus ir prekyviečių privilegija. 1863 m. sukilimo metu Čekiškės miškuose knibždėjo sukilėliai. XVIII a. antroje pusėje ir XIX a. pradžioje miestelis net 7 kartus degė.

Nuo senų laikų Čekiškė ir jos apylinkės laikomos žemdirbių kraštu. Čia nėra pramonės įmonių, visiškai neliko ir laisvos, nedirbamos žemės – gilias šaknis įleido ūkininkai R. Majeras, E. Brazauskas, R. Laurinavičienė, V. Bubliauskas ir kiti darbštūs žmonės. Visi – svarbi šio krašto bendruomenės dalis: kuria darbo vietas, prisideda prie seniūnijos infrastruktūros tvarkymo, remia šventes ir įvairius projektus.

Šiandien Čekiškę puošia darbščių vietos gyventojų tvarkomos sodybos ir į kultūros vertybių registrą įtrauktas senamiestis. Išsirikiavusiuose įvairiaspalviuose medinukuose tarpukariu veikė žydų krautuvėlės, užeigos. Kai kurie namai jau nugyvenę gražų amžių ir baigia griūti. Kiti – prikelti arba keliami naujam gyvenimui, nors jų savininkai neturi teisės iš esmės keisti pastatų išorės. Kultūros vertybių registre saugomas gatvių tinklas, aikštės planas, erdvės kompozicija, todėl visi atnaujinimo darbai turi būti suderinti su Kultūros paveldo departamentu.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/cekiske/aprasymas/

Domeikava yra didžiausia kaimo statusą turinti Lietuvos gyvenvietė. Įsikūrusi dešiniojo Neries upės kranto kalvagūbryje, iškilusiame 70–80 m virš jūros lygio, pavadinimą gavo iš kadaise čia gyvenusių bajorų Domeikų.

Rytuose jos žemės krantus skalauja Neris, pietuose teritorija remiasi į autostradą Vilnius–Kaunas–Klaipėda, vakaruose – į Varluvos–Babtų ir Veiveriškių miškus, šiaurėje – į Lapių seniūnijos žemes. Teritorijos plotas – 5787,5 ha. 2015 m. duomenimis, seniūnijoje gyvena daugiau nei 8 tūkst. gyventojų.

Sovietmečiu Domeikavoje įsikūrus sąjunginės priklausomybės Mašinų išbandymo stočiai (MIS) ir pagalbiniam ūkiui, gyvenvietė sparčiai plėtėsi, todėl nuo 1979 m. ji tapo seniūnijos centru.

Domeikavos seniūnijos teritorijoje stūkso įspūdingų matmenų Lantainių piliakalnis – šio krašto istorinę praeitį menantis paminklas ir kraštovaizdžio puošmena, 1972 m. įtraukta į kultūros vertybių sąrašus. Piliakalnį iš trijų pusių juosia nemažos daubos. Senesnieji domeikaviškiai pasakoja, kad carizmo laikais netoli piliakalnio stovėjo smuklė. Taip pat pasakojama legenda, esą senovėje ant piliakalnio stovėjusi pagonių bažnyčia, o viršūnėje žiojėjusi labai gili ertmė.

Domeikavos praeitį mena dar vienas archeologijos paminklas – plokščiasis Kabulkų kapinynas. Archeologų tvirtinimu, čia žmonės laidoti V–VI amžiuje.

Ne tokią seną praeitį šiandien primena Domeikavoje įkurta pogrindinė „ab“ spaustuvė. Nelegalios spaudos židinys, sovietmečiu įkurtas dviejų patriotų – Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus, nesusektas Salių kaime veikė 10 metų. Iš šios katakombų spaustuvės nuo 1981 m. iki tautinio atgimimo laikų sklido laisvas lietuviškas žodis.

Dabar ši spaustuvė – Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinys, jame su istorija susipažinti gali kiekvienas norintysis.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/domeikava/aprasymas/

Ežerėlis – vienas iš trijų Kauno rajono miestų – įsikūręs apie 27 km į vakarus nuo Kauno.

Miesto plotas – 225,8 ha, iš jų 22% užima žemės ūkio naudmenos, 0,9 % – miškai, 76,9% – užstatyti ir kitos paskirties plotai. Ežerėlio gyvenvietė pradėjo kurtis Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai šiame plote ėmė sausinti durpyną ir kasti durpes, kurias vežė prie Nemuno ir baržomis gabeno į Vokietiją. Vėliau durpyną valdė švedai, Kauno verslininkas Jasaitis, Kauno miesto savivaldybė, leidusi durpyno darbininkams nukastuose durpyno žemės plotuose statytis gyvenamuosius namus.

1956 m. Ežerėliui suteiktas miesto statusas.

1994 m. įkurta Ežerėlio Šv. Antano Paduviečio parapija, pradėjo veikti bažnyčia.
Ežerėlyje gyvena apie 1850 gyventojų.

Seniūnijoje yra pagrindinė mokykla, vaikų lopšelis-darželis, kultūros centras, biblioteka, paštas, girininkija, priešgaisrinės saugos tarnybos ugniagesių komanda, bendruomenės namai. Gyventojams sveikatos apsaugos paslaugas siūlo ambulatorija, vaistinė, slaugos namai, odontologijos klinika.

Seniūnijoje įsikūrę verslo įmonės: UAB „Klasmann Deilmann Ežerėlis“, UAB „Erelitos baldai“, UAB „Ežerėlio vaivorykštė“, UAB „Kilminė“, UAB „Vinapack“, veikia 6 parduotuvės, kirpykla.

Veikia visuomeninės organizacijos: pramogų ir sporto klubas „Ežerietis“, Neįgaliųjų draugijos skyrius, Ežerėlio bendruomenės centras, Jaunimo ir suaugusiųjų ugdymo centras, pradėjo veikti šunų sporto klubas “Crazy foxes”.

2006 m., Ežerėlio miestui minint 50 metų sukaktį, patvirtintas Ežerėlio miesto herbas ir vėliava (dailininkas Rolandas Rimkūnas) ir pastatyta ąžuolo skulptūra „Ežerėlio miestui – 50“ (skulptūros autorius Algimantas Sakalauskas).

Herbo sidabriniame fone pavaizduotos trys spanguolių šakelės. Sidabras – tai vandens, skaistumo, teisingumo simbolis, spanguolės – tai pelkių uoga, simbolizuojanti pelkėtą mūsų kraštą, ežerėliečių stiprybę, nes uogų raudona spalva simbolizuoja drąsą ir meilę, žalia šakelių spalva – laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą ir viltį.

2015 m. paminėta Ežerėlio durpyno 100 metų sukaktis, įrengta nauja aikštė, pastatyta skulptūra „Ežerėlio durpynui – 100” (skulptūros autorius Pijus Česiūnas).

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/ezerelis/aprasymas/

Garliavos apylinkių seniūnija – tai 22 kaimai, išsidėstę 8430 ha plote, kuriuose gyvena beveik 7400 žmonių.

Garliavos apylinkių seniūnija yra pietrytiniame Kauno rajono pakraštyje. Iš šiaurės Sąnašos upelis seniūniją skiria nuo Kauno miesto, iš rytų ir pietų Jiesios upė skiria nuo Rokų seniūnijos ir Prienų rajono Išlaužo seniūnijos, iš vakarų ribojasi su Alšėnų seniūnija ir Garliavos miesto seniūnija.

Didesni kaimai – Teleičiai (1964 žm.), Ilgakiemis (799 žm.), Juragiai (661 žm.), Jonučiai II (611 žm.), Naugardiškės (456 žm.), Seniava (403 žm.), Karkazai (375 žm.), Pagiriai (376 žm.).

Ražiškių kaime ant skardžio tebestovi namas, kuriame gyveno rašytojas K. Boruta. Čia parašyta dalis „Baltaragio malūno“, „Mediniai stebuklai“, „Dangus griūva“, daugelis apysakų, eilėraščių.

Seniūnijoje driekiasi Jiesios kraštovaizdžio draustinis, užimantis šios upės žemupio slėnio 410 ha teritoriją. Čia atsiveria vaizdžios Jiesios pakrančių atodangos su kreidos ir kvartero periodo uolienomis, eroziniai šlaitai ir krantai. Slėnyje auga reti, saugomi augalai, 50 rūšių paukščių ir 12 rūšių šikšnosparnių.

Garliavos apylinkes kerta europinės vėžės „Rail Baltica“ geležinkelis. Nuo Kauno Marijampolės link – automagistralė „Via Baltica", šalia jos kuriasi logistikos įmonės.

Seniūnijoje yra biblioteka, mokykla-darželis, Samylų kultūros centro Ilgakiemio laisvalaikio salė, 4 prekybos taškai, 3 kavinės-barai. Čia veikia ir nemažai verslo įmonių, kurios sėkmingai konkuruoja pasaulio rinkoje ir sukuria daug darbo vietų seniūnijos gyventojams. Buvusio „Pajiesio“ kolūkio apleistus pastatus atnaujino ir pritaikė savo poreikiams bendrovė „Naujasis Nevėžis“, gaminanti (daugiausiai eksportui) sausus pusryčius. Šioje bendrovėje dirba apie 200 žmonių.

Bendroje Norvegijos ir Lietuvos įmonėje „Marex Boats“, gaminančioje stiklo plastiko katerius daugiausia užsakovams iš užsienio, sukurta dar apie 100 darbo vietų.

Sėkmingai dirba ir bendrovė „Saldoga“. Šioje žuvies perdirbimo įmonėje dirba apie 150 vietos gyventojų. Maždaug tiek pat darbo vietų sukūrusi ir bendrovė „Garlita“, didžiąją dalį pagamintų trikotažo gaminių eksportuojanti į kitas Europos šalis.

Seniūnijos teritorijoje sėkmingai vystoma žemės ūkio gamyba: UAB „Juragiai" verčiasi augalininkyste ir gyvulininkyste, Daivos ir Arūno Dirmeikių ūkis – augalininkyste.

Minint 1991 m. Sausio 13-osios dešimtmetį prie Juragių radijo ir televizijos stoties pastatyta skulptūra „Rūpintojėlis“ (aut. Vladas Krušna). 1988 m. Karkazų kaimo gyventojų iniciatyva atstatytas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio paminklas. Kultūros paveldo objektas – Kauno tvirtovės III fortas, esantis Seniavos kaime.

Seniūnijos teritorijoje yra trejos Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinaitės: Stanaičių, Tvarkiškių ir Teleičių kaimuose. Žydų tautos likimą mena senosios žydų kapinės ir genocido aukų kapai Rinkūnų kaime.

Seniūnijoje sparčiai statomi individualūs ir daugiabučiai gyvenamieji namai, daugėja gyventojų, beveik nėra bedarbių. Didžiausia plėtra šiuo metu vyksta Ireniškių, Jonučių II ir Karkazų kaimuose.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/garliavos-apylinkiu/aprasymas/

Iš pirmo žvilgsnio nepasakysi, kad Garliavai – tik 200 metų. Didelė, gerai prižiūrima ir tvarkoma Kauno rajono gyvenvietė beveik niekuo nesiskiria nuo miesto. Jei ne Kauno riboženklis, atvykstantys ir išvykstantys iš Kauno galėtų pamanyti, kad keliauja priemiesčiu. Ir neapsiriktų. XX a. Garliavai teko būti Kauno srities valsčiaus centru, apylinkės centru.

Garliava išaugo iš gatvinio kaimo, prigludusio prie tuomečio Kauno–Marijampolės–Varšuvos pašto kelio. Jos įkūrėju laikomas Fredos dvarininkas Juozapas Godlevskis, vietos žmonių vadintas Garliauckiu. 1809 m. jis pastatė trejetą kulto pastatų: Švč. Trejybės bažnyčią, maldos namus evangelikams liuteronams ir sinagogą žydams.

Garliava sparčiai augo. XIX a. 3-iame dešimtmetyje joje buvo tik 12 namų ir 160 gyventojų. Amžiui baigiantis Garliavos parapiją jau sudarė 33 dvarai ir palivarkai, 41 kaimas, juose gyveno per 14 tūkst. gyventojų.

Garliava – vienas ryškiausių patriotiškumo taškų Lietuvos žemėlapyje. Užtenka pažvelgti į žuvusiųjų savanorių paminklus, kuriuose iškalti Vyčio Kryžiaus kavalierių vardai. Garliavoje jų būta daugiau nei visoje Žemaitijoje. Arba prisiminti vien 1941 m. birželį, pirmuosius trėmimus, kai kelios dešimtys be kaltės kaltų garliaviškių šeimų buvo nublokštos į Sibirą...

Sovietinės okupacijos metais dešimtys garliaviškių buvo laisvės kovotojai, miško brolių ryšininkai. Garliavos apylinkėse nelygiose kovose su okupantais ne kartą grūmėsi Juozo Lukšos vadovaujama Tauro apygardos Birutės rinktinė.

Šiandieniniame Garliavos mieste gyvena beveik 12 tūkst. gyventojų. Seniūnija padalyta į 7 seniūnaitijas. Čia įsikūrę verslai padeda spręsti ne tik žmonių užimtumo problemą, bet ir prisideda prie miesto gražinimo – rūpinasi infrastruktūra, prižiūri teritorijas, remia įvairius projektus.

Pastaraisiais metais Garliava gražėjo ypač sparčiai – iš naujo pastatyta meno mokykla kviečia vaikus piešti ir muzikuoti. Rekonstruota biblioteka stebina erdvumu ir modernumu. Pastatytame Sporto ir kultūros centre vyksta svarbiausi rajono, kartais ir Lietuvos sporto renginiai. Atnaujintos ir bendrojo ugdymo įstaigos – J. Lukšos gimnazija. A. Mitkaus pagrindinė mokykla.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/garliava/aprasymas/

Už 16 km į vakarus nuo Kauno, kairiajame Nemuno krante plyti didelis ir gražus pušynas. Jo šiauriniame pakraštyje, arčiau tekančio pro šalį Nemuno, ilga virtine išsirikiavę namai. Dalis jų slepiasi miško gilumoje, jaukiame pušynėlyje. Tai – Kačerginė.

Kačerginė, kaip vasarvietė, pradėjo plėstis XX a. pradžioje. 1933 m. Kačerginės vietovardis įteisintas juridiškai, suteiktas oficialus kurorto statusas. Vietovės populiarumą lėmė patogi geografinė padėtis, puiki gamta – smėlėtos Nemuno pakrantės, nuostabus pušynas. Kačerginėje gyveno ir kūrė daug žymių Lietuvos žmonių. Paminklinėmis lentomis paženklinti išlikę rašytojų P. Mašioto, V. Mykolaičio-Putino, J. Biliūno namai. Čia gyveno, kūrė dailininkas A. Martinaitis, geologijos mokslo pradininkas prof. M. Kaveckis, teatro režisierius ir aktorius J. Staniulis, režisierius A. Sutkus, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, prof. A. Smailys, dailininkai D. Eidukaitė, V. Manomaitis, S. Nenorta, V. Klamka, J. Mozūraitė-Klemkienė ir daug kitų garsių žmonių.

1997 m. gegužės 16 d. LRV nutarimu Nr.486 Kačerginei suteiktas miestelio statusas.

1999 m. rugpjūčio 12 d. LR prezidento Valdo Adamkaus pasirašytu dekretu Nr. 556 patvirtintas miestelio herbas – mėlyname lauke vaizduojami 4 horizontaliomis linijomis išdėlioti auksiniai kankorėžiai, pabrėžiantys miestelio specifiką. Dailininkas – Arvydas Každailis.

2017 m. vasario 22 d. LRV nutarimu Nr.121 Kačerginei kartu su Kulautuva ir Zapyškiu suteiktas kurortinės teritorijos statusas.

Miestelyje nutiesti centralizuoti vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, įrengta pontoninė prieplauka, nutiesti dviračių takai, kurie driekiasi iki pat Kauno miesto.

Atnaujintas Kačerginės parkas, jame vyksta kultūriniai renginiai. Įrengta žaidimų aikštelė vaikams.

Seniūnijoje yra daugiafunkcis centras, teikiantis viešąsias, švietimo, socialines ir kultūrines paslaugas. Šiame moderniame pastate vyksta priešmokyklinis, ikimokyklinis ugdymas ir pradinis ugdymas, veikia kultūros centras, ambulatorija. Daugiafunkciame centre vyksta miestelio renginiai, šventės, vaikų vaidinimai, meniniai seminarai. Gyventojai turi galimybę sportuoti – žaisti stalo tenisą, lankyti mankštas, linijinius šokius ir kt.

Miestelio bibliotekoje taip pat rengiamos įvairios veiklos: paskaitos, užsienio kalbų mokymas, meninės pratybos, veikia interneto skaitykla, teikiamos spausdinimo ir kopijavimo paslaugos.

Seniūnijoje yra Šv. Onos koplyčia, pastatyta 1998 m. pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektą. Dar yra paštas, dvi parduotuvės, kavinė-baras „Kačerga“, viešbutis „Kankorėžis“.

Kačerginėje įsikūręs VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinys Kačerginės vaikų sanatorija „Žibutė“. Joje įsteigta 1-oji Lietuvoje sergančių cukralige ir nutukimu Sveikos gyvensenos mokykla.

Kačerginė didžiuojasi medinės kultūros paveldu – atnaujinta inžinieriaus V. Reklaičio vila, kurioje šiuo metu įsikūrusi miestelio seniūnija, bei atnaujinta gydytojo, Lietuvos kariuomenės brigados generolo P. Vaičiuškos vila.

Veikia ne pelno siekiančios organizacijos: Kačerginės bendruomenės centras, Kačerginės bendruomenė „Vizija“, Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugija.

Kačerginė visuomet kviečia stabtelėti ir įkvėpti gaivaus pušynų oro.

„Šaltinių takas“ – 6 km šiaurietiško ėjimo, natūraliai išvaikščiotais miško takeliais, maršrutas. Ne vieną tūkstantį gerbėjų turintis takas veda per vaizdingiausias šilo apžvalgos aikšteles iki Nemuno šlaite iškilusio Pyplių piliakalnio. Čia atsiveria puikūs Nemuno slėnio ir Nevėžio intako vaizdai.

Skulptūrų parke pagal Prano Mašioto pasakų personažus smagu prisiminti vaikystę.

V. Mykolaičiui-Putinui atminti skirtame skulptūrinių suolelių miško parke kiekvieną pavasarį skamba poezijos posmai.

Pavargusius – atgaivina šaltinio vanduo, kurį iš rytinės pusės apjuosia J. Biliūno aikštė.

Išalkę gali skaniai ir sočiai pasivaišinti „Kačergos“ kavinėje arba patys išsikepti kepsnį prieplaukoje ar netoli esančiose „Apuokynės“ ir „Barsukynės“ stovyklavietėse.

Aktyvaus poilsio gamtoje mėgėjai turi galimybę išsinuomoti dviračius ar baidares, o žiemą smagiai paslidinėti nuostabaus grožio pušyne.

LANKYTINOS VIETOS
Šaltinis – gamtos paminklas, J. Biliūno aikštės prieigos.
Namas, kuriame poilsiavo Jonas Biliūnas, ir koplytstulpis rašytojui atmnti (J. Biliūno g. 14).
Kryžius 1941 m. birželio sukilimo dalyviams Stasiui Daukšai ir Vytautui Linkevičiui atminti, P. Mašioto gatvė.
Šv. Onos koplyčia (pastatyta pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą).
Paminklinis akmuo žuvusiems už tėvynę (šalia koplyčios).
Namas, kuriame gyveno ir kūrė rašytojas V. Mykolaitis-Putinas, ir paminklinis akmuo rašytojui atminti (V. Mykolaičio Putino g. 34 ).
Liepų parkas (J. Janonio g. 4 ).
Kryžius „Žuvusiems už Tėvynę“ (Liepų parkas).
Skulptūrų parkas pagal Prano Mašioto pasakų personažus (J. Janonio g. 38).
Kultūros paveldo objektai – V. Reklaičio (J. Janonio g. 86) ir P. Vaičiuškos (J. Janonio g. 46 ) vilos.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/kacergine/aprasymas/

Karmėlavos seniūnija yra viena didžiausių Kauno rajono seniūnijų. Ji užima 4384 ha žemės plotą, kurio administracinis centras – Karmėlava. Miestelis įsikūręs prie Kauno–Zarasų plento, apie 14 km nuo Kauno centro, ant kairiojo Neries kranto, tarp Zversos ir Šešuvos upelių. Antras pagal dydį kaimas – Ramučiai. Be jų, seniūnijai priskirta dar 11 kaimų: Martinava, Margava, Sergeičikai I, Sergeičikai II, Biruliškės, Pelainiai, Rykštynė, Naujasodis, Kaukazas, Narėpai ir Vaistariškiai. Seniūnijoje gyvena apie 7250 gyventojų.

Karmėlavos seniūnijos teritorijoje įsikūręs oro uostas, jame kasmet apsilanko apie 800 tūkstančių keleivių. Čia sparčiai plečiasi pramoninis rajonas LEZ (laisvoji ekonominė zona). Tai pritraukia milijonus užsienio investicijų ir sukuria darbo vietų tūkstančiams žmonių.

Karmėlavos seniūnija – unikali savo geografine padėtimi. Iš čia įvairiausiais keliais patogu keliauti į visas Lietuvos (ir ne tik) puses. Čia pat – Kauno miestas. Autostrada Vilnius–Kaunas–Klaipėda taip pat arti. O kelias Kaunas–Zarasai–Daugpilis – ranka pasiekiamas. Todėl nenuostabu, kad didžiosios šalies įmonės ir užsienio investuotojai renkasi kurtis būtent čia įsikūrusioje Laisvojoje ekonominėje zonoje.

Seniūnijos vaikai ugdomi Karmėlavos Balio Buračo gimnazijoje, mažesnieji – lopšelyje-darželyje „Žilvytis“. Čia veikia Šv. Onos koplyčia, ambulatorija, biblioteka, Ramučių kultūros centras, apsilankyti kviečia du piliakalniai. Seniūnijoje aktyviai veiklą vykdo Karmėlavos bendruomenės centras „Židinys“.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/karmelava/aprasymas/

Kulautuva – viena gražiausių Kauno rajono gyvenviečių, įsikūrusi dešiniajame Nemuno krante 23 km į vakarus nuo Kauno. Plaukiant nerūpestingai tarp krantų besiraivančiu Nemunu žemyn, nuo Kauno iki Kulautuvos – tik 18 kilometrų. Miestelis įsikūręs vaizdingame Nemuno slėnyje. Jį nuo žvarbių šiaurės bei šiaurės rytų vėjų saugo vešlus pušynas, kiekvieną raminantis migdančiu pušų ošimu, skleidžiantis sveiką, pušų sakais kvepiantį ir gausiai ozono prisotintą orą.

Kulautuvos gyvenvietė žinoma nuo 1364 m. Prie Nemuno ir Klevinės upelio prigludusiame lauke 1986 m. rastos dvi senovės gyvenvietės, du kapinynai, deginimo apeigų vieta. Aptikti penki XIV a. brangenybių lobiai paslėpti lemtingo pavojaus arba paaukoti dievams. XX a. pr. miestelis tapo vasarviete. Tarpukariu tai buvo viena populiariausių vietų ilsėtis, vienas gražiausių kurortų. Sakoma, kad didelį malonumą suteikdavo vien pasivaikščiojimas po miestelį. Švarutėlė Prezidento A. Smetonos alėja apsodinta jaunais medeliais, pakraščiai lyg kilimu nukloti žaliuojančia velėna, o iš abiejų pusių apstatyta puošniomis vilomis. Beveik kiekvieną jų puošė gėlynai, įvairios žaidimų aikštelės. Skersinės gatvės taip pat gražiai sutvarkytos. Jas, kaip ir alėją, puošė gėlės, medeliai ir vasarinės.

Miestelio bendruomenė ilgai bandė susigrąžinti kurorto vardą. Čia po ilgokos pertraukos vėl rengiamos rajono dainų ir šokių šventės. Jau daugiau kaip 15 metų vyksta didelio dėmesio sulaukiantis dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja“.

Ir gyventojams pavyko! Tiesa – Kulautuvai dar nėra suteiktas kurorto statusas. Tačiau su Zapyškiu ir Kačergine ji pripažinta Lietuvos kurortine teritorija.

Šiandien miestelis bunda iš sąstingio. Gyvybės miesteliui suteikia nuolatos augantis gyventojų skaičius (2017 sausio 1 d. duomenimis – 1537 žmonės) ir prieš metus duris atvėrusi LSMU Kauno klinikų Kulautuvos reabilitacijos ligoninė. Čia veikia modernūs kabinetai ir dirba kvalifikuoti specialistai (pacientams, sergantiems kraujotakos ir nervų sistemų ligomis).

Miestelį jau galima aplankyti ne tik autobusu ar automobiliu, bet ir naujai įrengtu dviračių taku, besidriekiančiu nuo pat Kauno pakraščio (Šilelio k.). Atvykus galima sveikai ir aktyviai praleisti laiką parke ir atokvėpio skveruose, Dievų ir deivių slėnyje, sveikatingumo take, nepamirštant aplankyti įsimintinų ir svarbių Lietuvai paminklų. Vasarotojų pamėgtame paplūdimyje šiais metais bus atidarytas vandenlenčių parkas.

Seniūnijoje veikia paštas, lopšelis-darželis, Kulautuvos pagrindinė mokykla, vaikų sanatorinė mokykla, biblioteka, Kulautuvos bendruomenės centras, Kulautuvos laisvalaikio salė, maldos namai, šeimos gydytojo kabinetas, 2 parduotuvės, 2 kaimo turizmo sodybos, KMUK Kardiologijos ir neurologijos reabilitacijos klinika.

Lit.:https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/kulautuva/aprasymas/

Lapės – sena vidurio Lietuvos gyvenvietė Kauno rajone. Archeologijos radiniai Vanagėlių kaime, slėnyje prie Neries, byloja, kad čia žmonių gyventa IV–V m. e. a. Vėliau gyvenvietė persikėlė ant Neries upės kranto, kur buvo įkurtas Lapių dvaras, pastatyti pilies rūmai ir bažnyčia.

Lapių dvaras žinomas nuo 1591 metų. Amžiams bėgant keitėsi Lapių dvaro savininkai. Nuo 1939 m. lapkričio 21 d. iki 1940 m. birželio 15 d. dvarą valdė Antanas Merkys. Lapių dvaras tapo ministro pirmininko vasaros rezidencija. Čia dažnai lankydavosi Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir kiti aukšti pareigūnai iš užsienio.

Antano Merkio atminimas įamžintas Lapėse: pagrindinė gatvė pavadinta Antano Merkio vardu, o 1991 metais pastatytas A. Merkio paminklinis biustas (autorius G. Jonkus).

1919 m. sausio 21 d. įkurtas Lapių valsčius, kurio administracinis pastatas buvo Lantainių kaime, vėliau valsčius įsikūrė Lapėse. 1950–1975 m. Lapės buvo apylinkės centras, o 1975 metais Lapių apylinkė sujungta su Domeikavos apylinke. 1997 m. liepos 15 d. atkurta Lapių seniūnija.

Pokario metais Lapių dvaro pastate buvo įsikūrusi kolūkio, o 1959 metais Lapių tarybinio ūkio administracija. 1985 m. pasatas sudegė. 1987 m. jo vietoje pastatytas didelis ir modernus pastatas, kuriame įsikūrė ūkio administracija ir kultūros namai. 1992 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pastatą įsigijo UAB „Litpoliinter”, o 1995 metais ten pradėjo veikti LNK televizija. 2005 metais Kauno rajono savivaldybė nupirko pastatą. Atlikus remontą, jame įsikūrė seniūnija ir policijos nuovada, Lapių paštas, kultūros centras, Kauno krašto neįgaliųjų sąjunga, sodininkų asociacija, Kauno miškų urėdija.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Lapėse pastatyta 1620 metais. Ji stovi ant aukšto Neries skardžio, turi renesanso architektūros bruožų, vienabokštė, stačiakampio plano, mūrinė, tik viršutinis bokšto tarpsnis – medinis. 1899 metais bažnyčia atnaujinta ir padidinta. Vėliau papuošta vitražais, vaizduojančiais Šv. Kazimierą ir Šv. Juozapą. 1988 metais vitražai restauruoti.

Šiandien Lapės – viena patraukliausių vietų gyventi. Vaizdingi Neries slėniai, gaivūs pušynai, patogus susisiekimas su miestu, geri keliai, išplėtota infrastruktūra – dėl šių privalumų Lapių seniūnija traukia ir investuotojus, ir gyventojus. Čia statomi nauji gyvenamųjų namų kvartalai, planuojamos naujos gyvenvietės. Tad nepaisant Lietuvos gyventojų skaičių retinančios emigracijos, Lapių seniūnijoje gyventojų nepaliauja daugėti. Vidutiniškai 300 per metus. 2017 m. sausio 1 d. čia gyvenamąją vietą deklaravo 3686 gyventojai. Tačiau tai nėra tikrasis gyventojų skaičius. Jų kur kas daugiau, manoma, per 5 tūkst. Šioje seniūnijoje įsikūrę net 38 sodų bendrijos, jose yra per 4700 sklypų. Dalyje jų pastatytuose namuose žmonės gyvena nuolat, tačiau gyvenamąją vietą deklaruoja dažniausiai Kauno mieste.

Seniūnijos teritorijoje yra Lapių miestelis, jame gyvena per 1300 gyventojų. Šiame miestelyje yra pagrindinė Lapių mokykla, pastatyta 2004 metais pagal originalų, modernų projektą. Šalia – vaikų darželis. Miestelyje taip pat įsikūręs Lapių paštas, 2 parduotuvės, veterinarijos vaistinė, šeimos sveikatos centras, senelių namai.

Seniūnijos žemės plotas 5671,71 ha žemės. Jos teritorijoje yra 15 kaimų. Didžiausi – Drąseikių (577 gyventojai) ir Šatijų (513 gyventojų).
Seniūnijoje veikia įmonės: Drąseikių karjeras, UAB „Poliplastas” – gamina baseinus ir vėjo jėgainių įrangą. Lapių sąvartynas, prižiūrimas UAB „Kauno švara", golfo klubas „Elnias”, 2012 metais pastatyta gaisrinė.

Lankytinos vietos: Neries upėje yra didelis akmuo, pavadintas Gaidelio vardu; Andriuškonio atodanga; Pikelnios ir Batareikos piliakalniai.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/lapes/aprasymas/

Liutsbergas (Linksmakalnis) įsikūręs šalia kelio Kaunas–Prienai–Alytus, prie skardingosios Jiesios ir Šventupio santakos, apsuptas tvenkinių. Čia gamta stebina savo grožiu – pulkai gulbių ir ančių, upelyje pilna vėžių, miškuose gausu grybų.

Istoriniuose dokumentuos Liutsbergas minimas jau XIX a. kaip palivarkas, kuriame 1886 m. gyveno 52 gyventojai. Čia stovėjusį svarą, kurio savininku buvęs vokietis Lyzentalis, bei aplinkines žemes 1909 m. nupirkęs praturėjęs grafo Tiškevičiaus ūkvedys K. Gustaitis.
Po Pirmojo pasaulinio karo minimas ir Liutsbergo kaimas. Liutsbergo dvare buvo 12 ūkių, juose gyveno 78 gyventojai.

1944 m. pabaigoje Liutsberge sovietų kariškiai ėmėsi grandiozinių statybų. Iš buvusios dvarvietės iškeldinti visi gyventojai, teritorija aptverta spygliuota tvora. Dvaro rūmus sovietai nugriovė, o prie įvažiavimo į Linksmakalnį ginkluoti sargybiniai budriai sekdavo, kad joks prašalaitis nepatektų į saugomą teritoriją.

1944–1950 m. vokiečių belaisviai čia pastatė kareivines ir gyvenamuosius namus.

Linksmakalnyje įsikūręs sovietų kariuomenės dalinys buvo ypač slaptas, nes jis turėjo įrengti radiotechnikos užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa radijo žvalgybos centrą. Jo paskirtis – klausytis visų į eterį Europoje išeinančių radijo pranešimų. Čia dirbo keli tūkstančiai kariškių ir vertėjų, centro tarnautojams ir jų šeimoms buvo uždrausta kitur dirbti ar gyventi.

Sovietų kariškiai su šeimomis iš Linksmakalnio pasitraukė tik 1993 m. birželio 16 d. Ši data kasmet minima kaip Vasaros šventė.
2008 m. Linksmakalnis tampa atskira seniūnija. Čia veikia pradinė mokykla-darželis, laisvalaikio salė, poliklinika, sporto klubas.

Linksmakalnyje įsikūrusi ir beglobių gyvūnų prieglauda VšĮ „Penkta koja“, gyvuojanti savanorių pastangomis.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/linksmakalnis/aprasymas/

Neveronių seniūnija yra Kauno rajono rytinėje dalyje, į šiaurės rytus nuo Kauno centro, už Palemono. Riba su Kauno miestu yra pagrindinė Lietuvos automagistralė Vilnius–Klaipėda. Netoliese – Kauno marios.

Seniūnija įsikūrusi lygumoje, ją iš trijų pusių juosia miškai. Neveronių apylinkės miškuose veisiasi reti, į Raudonąją knygą įrašyti paukščiai – juodieji gandrai. Siekiant įamžinti šį retą paukštį, – jis tapo Neveronių herbo simboliu.
Seniūnijos teritorijoje du geležinkeliai: Kybartai–Šumskas ir Vilnius–Klaipėda.

Neveronių seniūnijoje gyvenamąją vietą deklaravęs 3391 žmogus. Seniūnijos plotas – 1299 ha, iš jų miškas – 35 ha, vandens telkiniai – 12 ha.
Neveronių pavadinimą istoriniai šaltiniai pirmą kartą mini 1744 metais. Manoma, kad vietovės vardas kilęs iš bajorų Neverovičių pavardės, minimos XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės sąrašuose.

Atkūrus Lietuvos valstybę, 1923 m. buvo du kaimai – Senieji Neveronys ir Naujieji Neveronys. Šias dvi Neveronių dalis skiria Kauno–Vilniaus geležinkelis.

Senuosiuose Neveronyse 1927 m. buvo įkurta pradinė mokykla. Ją įkūrė tuometinis viršaitis Jonas Jankauskas. 1934 m. mokykla buvo perkelta į nepriklausomos Lietuvos šaulio Zigmo Apanavičiaus namą Naujuosiuose Neveronyse. Mokykla veikė tik metus ir buvo iškelta į Palemoną. Yra išlikę du mediniai pastatai, kuriuose ikikarinės nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu veikė Neveronių pradinė mokykla.
Tarpukario laikotarpiu Neveronys priklausė Pažaislio valsčiui. Gyventojų buvo mažai, nes didžioji žemės dalis priklausė stambių ūkininkų šeimoms: Mikalauskams, Radzevičiams ir Mickevičiams.

Bolševikinės okupacijos metais Neveronys tapo pagalbine kolūkio gyvenviete. 1959 m. liepos mėn., užtvenkus Nemuną, iš Kauno marių teritorijos į Neveronis atsikėlė užsemto Vieškūnų kaimo gyventojai, perkelta ir pradinė mokykla.

Gyvenvietė gerokai padidėjo 1966 m., kai joje pradėjo veikti Kurčiųjų draugijos statybos ir remonto valdyba. Buvo pastatyta parduotuvė, gyvenamųjų namų kvartalas, apmūryta medinė mokykla.

Tikras spurtas gyvenvietės statyboje prasidėjo nuo 1978 m., kai buvusi LTSR Ministrų taryba Pabiržio kaime patvirtino Neveronių šiltnamių kombinato statybą. Per kelerius metus buvo įrengta 12 ha žieminių šiltnamių su gamybiniais pastatais, pastatytas administracinis pastatas, daugiabučiai namai, 140 vietų lopšelis-darželis. Buvo pakloti pagrindiniai magistraliniai tinklai ir keliai, pastatyti valymo įrenginiai. Tai leido plėstis individualiai statybai. Miesto įmonės pradėjo kelti savo gamybinius pastatus į Neveronis. Čia įsikūrė Alytaus namų statybos kombinato filialas.

Šiltnamių kombinatas tapo naujos Gyvenvietės centru. 1985 m. šiltnamiai užėmė 204 ha, juose dirbo 570 darbuotojų. Deja, prie naujų ekonomikos sąlygų įmonei nepavyko prisitaikyti ir nuo 1990-ųjų prasidėjo jos žlugimas. 2012 m. pradžioje bendrovė „Neveronių šiltnamiai“ sustabdė veiklą.

Už aukšto spaudimo dujotiekio magistralės, rekultivuotuose Krūnos molio karjero plotuose buvo planuojami didžiuliai individualios statybos kvartalai ir 1982 m. parengtas projektas gyvenvietę plėsti iki 7000 gyventojų. Čia pradėjo statyti namus Palemono keramikos ir kitų Kauno organizacijų darbuotojai. Tačiau prasidėjusi žemės reforma šių kvartalų plėtimą sustabdė.

1993 m. šiltnamių kombinato administracinis pastatas pertvarkytas į vidurinę mokyklą.
1996 m. įkurta Neveronių seniūnija.
1998 m. įsteigtas Neveronių kultūros centras.

Šiuo metu Neveronyse veikia seniūnija, vidurinė mokykla, biblioteka, kultūros centras, lopšelis-darželis, ambulatorija, paštas.

Seniūnijos teritorijoje veikia visuomeninės organizacijos ir gyventojų iniciatyvos: Neveronių bendruomenės centras ir Neveronių jaunimo centras. Seniūniją atgaivina meno mėgėjų kolektyvai: mėgėjų teatras „Židinys“, vaikų dramos kolektyvas „Vijoklis“, folkloro ansamblis „Viešia“, sutartinių giedotojų grupė „Jorė“, vyresniųjų tautinių šokių grupė ,,Kupolio rožė“, jaunimo tautinių šokių kolektyvas „Upė“.
Neveronių seniūnijos teritorijoje veikia apie 30 įmonių. Gyventojai dirba medienos apdirbimo, maisto, paslaugų teikimo, švietimo srityse.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/neveronys/aprasymas/

Raudondvaris – gražus vidurio Lietuvos miestelis, garsėjantis turtinga istorine praeitimi, architektūriniu dvaro ansambliu, apsuptas gamtos bei nestingantis įvairių kultūrinių renginių. Iš viso Lietuvoje galima suskaičiuoti net 7 Raudondvarius. Kauno rajone – didžiausias šalyje, įsikūręs šalia dviejų upių – Nemuno ir Nevėžio santakos.

Raudondvario plotas – apie 6,7 ha. Miestelyje gyvena apie 4300 gyventojų, o su aplinkiniais kaimais – apie 6000.

Tai – viena seniausių Kauno rajono gyvenviečių. Pirmieji rašytiniai šaltiniai XVI a. mini gyvenvietę, vadinamą Naujuoju Aukštadvariu arba Aukštuoju Dvaru, nuo XVII a. pradžios šnekamojoje kalboje pervadintą Aukštutiniu Raudondvariu, kol galiausiai susiformavo dabartinis miestelio pavadinimas.

Jo istorija neatsiejama nuo Raudondvario dvaro istorijos. Architektūros ansamblio, kurį sudarė XVII a. 1-osios pusės renesanso pilies rūmai, šiaurinė ir pietinė oficinos, oranžerija, liokajaus namas, arklidės, ūkvedžio namelis, šiaurinis ir pietinis svirnai, ledainė ir parkas (užveistas XIX a.). Dvaro mūrų spalva suteikė pavadinimą ir visai gyvenvietei. Nors rūmai vadinami pilimi ir turi pilies bruožų (bokštas, šaudymo angos), tačiau gynybinės reikšmės neturėjo, sienas būtų nesunkiai įveikusios to meto patrankos. Tai buvo reprezentaciniai rūmai.

Pasakojama, kad pilies pamatus padėti įsakiusi pati Barbora Radvilaitė. LDK feodalų kare su Rusija (1659 m.), caro kariuomenės Kauno įgulos išpuolio metu, rūmai išplėšti, o mediniai dvaro pastatai sudeginti, tačiau per vienus metus atstatyti. Nuo 1662 metų dvaras keliavo iš rankų į rankas tarp Radvilų, Vorlovskių ir Zabielų, kol 1819 metais jį įsigijo Tiškevičiai.

Tiškevičių valdymo laikotarpiu Raudondvario dvaras garsėjo kaip kultūros, meno centras. Jie restauravo rūmus, pastatė oranžeriją, sutvarkė arklides, įkūrė parką. Veikė dvaro orkestras, kurį laiką ir teatras, sukaupta daugiau kaip 20 tūkst. knygų biblioteka.

Tarpukario metais dvaro rūmai tapo moterų globos komiteto vaikų namais, o Antrojo pasaulinio karo metais besitraukdama vokiečių kariuomenė rūmus sunaikino.

1944 m. Raudondvario rūmų pietinėje oficinoje ir arklidėse įsikūrė mašinų-traktorių stotis (MTS). Naujasis šeimininkas – rusų tautybės direktorius naikino viską, kas dar priminė grafus.

1958 m. dvare įsikūrė Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institutas. 1959–1973 m. pagal architektų S. Čerškutės ir V. Jurkšto projektą pilies dvaro ansamblis atstatytas, paryškinti renesanso bruožai.

Nuo 1993 m. Raudondvario dvaras tapo kultūros centru, rūmuose įrengta Raudondvario, grafų Tiškevičių istorijos bei kompozitoriaus J. Naujalio ekspozicija, o nuo 2002 m. jo garbei atidarytas memorialinis muziejus.

Raudondvario dvaras nuo 2008 m. priklauso Kauno rajono savivaldybei, ansambliui suteiktas kultūros paminklo statusas. Visam dvaro statinių kompleksui sutvarkyti iš ES fondų ir savivaldybės biudžeto atseikėta apie 20 mln. Lt.

Raudondvario dvare įsikūrė civilinės metrikacijos skyrius, Kauno rajono muziejus bei parodų salės. Parko teritorijoje veikia Menų inkubatorius, Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras, Raudondvario oranžerija-restoranas.

Raudondvario seniūnijoje veikia gimnazija, Anelės ir Augustino Kriauzų mokykla-darželis, vaikų darželis „Riešutėlis“. Seniūnijos pastate yra Raudondvario kultūros centras (pastatytas 1970 m., 320 vietų salė, teatrinė scena), Garliavos meno mokyklos filialas, biblioteka, paštas, policijos nuovada. Didžiojoje gatvėje veikia poliklinika su vaistine. Nuo 1938 m. atnaujinta Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia. Šalia stovi paminklas kompozitoriui Juozui Naujaliui, pastatytas 1994 m. Veikia organizacija „Caritas“. Yra Raudondvario kapinės, medelynas, girininkija. Romo Juozapo Liekio sodyboje įkurtas Amatų centras.

Raudondvaryje veikia nemažai privačių įmonių: 5 maisto bei buities prekių parduotuvės, žvejo reikmenų parduotuvė, kepyklėlė, turgelis, ūkinių prekių parduotuvė, autoservisas, gėlių bei mėsos gaminių kioskai, dėvėtų drabužių parduotuvės, picerija. Taip pat teikiamos kirpyklų, siuvimo, veterinarijos, bitininkystės, laidojimo paslaugos.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/raudondvaris/aprasymas/

Ringaudų seniūnija yra į vakarus nuo Kauno, prie vakarinio lanksto. Vietovės vardas kilo nuo šioje vietoje buvusio Marvos dvaro palivarko Ringvaldiškių pavadinimo. Ringaudų apylinkėse gyventa nuo seno. Tai liudija Virbališkių ir Pyplių piliakalniai. Pastarasis datuojamas XIV–XV a., jo rytinėje ir pietinėje papėdėse buvo senosios gyvenvietės.

Seniūnijos plotas: 5902 ha, iš jų 45,5 proc. užima ž. ū. naudmenos, 5,9 proc. – miškai, 48,6 proc. – vandenys ir kitos paskirties plotai.
Ringaudų seniūnijoje 2017 m. pradžioje gyveno apie 6728 gyventojus. Seniūnijos centras – Noreikiškės (1770 gyv.). Seniūnijoje yra 19 kaimų, didesni iš jų: Ringaudai (3351 gyv.), Mitkūnai (307 gyv.), Virbališkiai (307 gyv.), Pypliai (245 gyv.), Gaižėnai (121 gyv.).

Ringaudų seniūnija įkurta 1999 m. sausio 1 d. Ji garsi savo praeitimi, kultūros vertybėmis. Prie Tabariškių kapinių 1928 m. pastatyta Tabariškių bažnyčia, kurioje ilgą laiką kunigavo Lietuvos marijonų provincijolas kun. Pranas Račiūnas. Šiose kapinėse ilsisi gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko ir botaniko, aktyvaus visuomenės veikėjo, profesoriaus Liudo Vailionio palaikai. Išlikusios šių įžymių asmenybių sodybos. Jų gyvenamuosius namus Akademijos seniūnijoje ženklina paminklinės lentos. Mokslininko T. Ivanausko rūpesčiu 1960 m. įsteigtas 321 ha Kamšos zoologinis-botaninis draustinis.

1996 m. Gaižėnų kaime buvusios sodybos vietoje atidengtas paminklinis akmuo poetui, vertėjui, aušrininkui, 1863 m. nacionalinio išsivaduojamojo sukilimo dalyviui Andriui Višteliui-Višteliauskui. Noreikiškėse, kur Veronika Karvelienė ir Petras Karvelis valdė Noreikiškių dvarą, 1935 m. gimė Ugnė Karvelis (mirė 2002 m. Paryžiuje) – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėja, literatūros kritikė, vertėja, rašytoja, nuo 1993 m. buvo nuolatinė Lietuvos atstovė prie UNESCO. Noreikiškių vidurinė mokykla pavadinta Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija.

Pyplių kaime auga Karvelių ąžuolas – botaninis Lietuvos gamtos paveldo objektas, vienas iš kelių ąžuolų Lietuvoje, turintis daugiau kaip 7 m apimties kamieną. Ąžuolas pavadintas Karvelių, nes jame perėdavę karveliai. 1968 m. Karvelių ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų.

Armaniškiuose yra išlikusios Pirmojo pasaulinio karo vokiečių ir rusų kapinės, kuriose užfiksuoti 1183 vokiečių ir rusų karių kapai. Dažnai lankomos mokinių, keliautojų, atvažiuoja net vokiečių delegacijos pagerbti žuvusių tautiečių. Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos užsakymu pastatytas tipinis medinis kryžius žuvusiems kariams atminti.

Kairiuoju Nemuno krantu nuo Marvelės iki Kačerginės nutiestas dviračių takas, kuris jungia Kauno miestą su rajonu ir driekiasi per kelias seniūnijas: Akademiją, Ringaudus, Kačerginę. Pakeliui dviratininkams atsiveria įspūdingi vaizdai, galima aplankyti Pyplių piliakalnį.
Per seniūnijos teritoriją praeina automagistralė „Via Baltica“, krašto kelias Nr. 140 Kaunas–Zapyškis–Šakiai.

Seniūnijoje yra Ringaudų pradinė mokykla, Ringaudų laisvalaikio salė, Ringaudų biblioteka, paslaugų ir pramogų kompleksas „Timėjas“, Noreikiškėse – meteorologinių stebėjimų grupė, Gaižėnėliuose – VšĮ „Nacionalinis žiedas“. Tai speciali automobilių ir motociklų žiedinė lenktynių trasa. Pyplių kaime įsikūręs UAB „Pyplių ūkis“, jame vyksta duonos kepimo edukacinės programos. Kaimo turizmo sodybos: „Du broliai“, „Kačerginės pamiškė“, svečių namai „Nemuno turas“, apartamentų nuoma ir kt.

2014 m. rugsėjo mėnesį Noreikiškėse pradėjo veikti privatus lopšelis-darželis „Vaikystės lobiai“.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/ringaudai/aprasymas/

Rokų seniūnijos plotas – 4157 ha. Pats didžiausias kaimas – Rokai. Anksčiau seniūnija buvo didesnė. Nuo 1996 m. balandžio mėn. 4 dienos Vyriausybės sprendimu 1060 ha Rokų seniūnijos teritorijos atiteko Kauno miestui kartu su šešiais buvusiais kaimais. Dabar Rokų apylinkėje yra 16 kaimų, juose gyvena 1300 žmonių.

Rokai Roko lauko vardu pirmą kartą paminėti 1500 m. dokumente, kuriuo LDK didysis kunigaikštis Aleksandras dovanoja žemių prie Jiesios Henrikui Šliagiriui. Roko laukas minimas ir 1578 m. Kauno seniūno Jono Chodkevičiaus dokumente, kuriame skiriama žemės Jurgiui Reineriui popieriaus malūnui statyti. 1639 m. fundaciniame rašte LDK kancleris Stanislovas Radvila patvirtina 1603 m. donaciją Kauno bernardinų vienuoliams ir čia jau mini Rokakiemio pavadinimą. 1807 m. Naujosios Rytų Prūsijos žemėlapyje pažymėta Rokay. Manoma, kad duomenys jam imti iš vietos gyventojų. Ką galėtų reikšti pavadinimas "Rokai"? Kelios hipotezės: 1) atsirado iš vardo Rokas, kurio kilmė germaniška: rohon „kautynių šauksmas” + waltan „valdyti”; 2) atsirado iš pravardinės pavardės Rakauskai: slaviškai pak „vėžys”. Anksčiau prie Jiesios būdavę gausu gėlo švaraus vandens mėgėjų vėžių, ir Rakauskų Rokų apylinkėse kiekvienam kaime buvo bent po kelis; 3) „Lietuvių kalbos žodyno” XI t. V., 1978, p. 85 randame tokias žodžio rokas reikšmes: a) rūkas, migla – bene kasdien nuo kalno prie Jiesios matome rūko marškas, o labai giedru oru – juostas; b) rokas – slavybė – vėžys; c) rokas – pasakų paukštis milžinas, kurio visi pasaulio paukščiai bijojo; d) rokavimas – tikslingas elgimasis, veikimas, apskaičiavimas, numačius pasekmes.

Rokiškiams priimtiniausia pasirodė pirmoji versija ir 2005 10 01 prie Rokų vidurinės mokyklos, minint Rokų 505-ąsias metines, atidengtas paminklas Šv. Rokui, jis pasirinktas Rokų globėju.

1812 m. pro Rokų apylinkes žygiavo Napoleono kariuomenė. Vietos gyventojai pasakoja, kad, jojant pro Rokus, Napoleono žirgą pabaidęs iš pajiesio krūmų iššokęs kiškis ir Napoleonas nukritęs nuo žirgo. Tai buvęs pranašiškas ženklas Napoleonui apie liūdną karo baigtį. Napoleono kariuomenė 1812 m. birželį įsikūrė Jiesios pakrantėse ir prie Nemuno. 1812 m. birželio 23 d. nuo Jiesios piliakalnio Napoleonas stebėjo besikeliančią per Nemuną savo kariuomenę į dabartinius Šančius. Jiesios piliakalnį po Napoleono apsilankymo vietiniai pradėjo vadinti Napoleono kalnu.

Didžiausia Rokų ir jų apylinkių puošmena – Jiesios kraštovaizdžio draustinis. Draustinio plotas – 380 ha (iš jų 234 ha priklauso Kauno rajonui). Jiesios atodangos, dar vadinamos slankiais, skardžiais, jų čia yra per 20 – daugiausia Lietuvoje, skardžiai siekia 30–40 metrų. Jiesios šlaitai – pats geriausias geologijos vadovėlis – iš jų galima perskaityti 70 milijonų metų Lietuvos geologinės praeities istoriją: prieš trisdešimt metų čia puikiai matydavosi, iš ko sudaryti žemės klodai, slūgsantys virš vandens lygio. Dabar jie nušliaužioti, apniokoti. Po 10–20 metų iš jų gali likti tik prisiminimai.

Netoli Rokų esantis IV fortas mena caro laikus – 1882–1890 metus, kai buvo fortifikuojamas Kaunas. Jį statė daugiausia iš čia pat laikinose vietos Frandzeliavos kaimo plytinėse išdegtų plytų: tą liudija ir ant kai kurių plytų išlikę užrašai: Ф1, Ф3, Ф4... Jie žymi degimo vietą. Plytų vežta ir iš Rokų gyventojų nuosavų, Frandzeliavos dvaro plytinių.

1912 m. caras Nikolajus II su šeima prie Jiesios buvo atvykęs minėti 100-ųjų metinių pergalės prieš Napoleoną. Kilimas caro šeimai buvo nutiestas iki pat Napoleono kalno viršūnės.

Koplytstulpis Girininkų kaime prie Varkalų sodybos – liudininkas sunkių 1864–1904 m. represijų, kai buvo draudžiama lietuviška spauda. 1991 m. dukters tremtinės Antaninos Varkalytės-Baltrušienės tėvui knygnešiui Petrui Varkalai pastatytas koplytstulpis byloja: „Palaimink šią tėviškės žemelę šventą / Ir naštą knygnešių, ir ištremtųjų kančią, / Ir kruvinas rankas nuo darbo ir nuo pančių.” Ūkininkas ir felčeris Petras Varkala iš pradžių pats atsigabendavo draudžiamos lietuviškos spaudos iš Tilžės, vėliau į pagalbą pasitelkė žydelį prekybininką Zeliką. Šis dvigubame vežimo dugne, ant jo užguldęs krūvą įvairiausių prekių, net gudriausiam žandarui nesukeldavo įtarimų, kad gabena „nusikalstamą medžiagą”. Žydas Zelikas juokaudamas vėliau didžiavosi, kad jis prisidėjęs prie lietu­vybės kėlimo. P. Varkalos bendražygis buvo iš to paties Girininkų kaimo kilęs aušrininkas Kazys Aglinskas. Varkalų svirno pogrindyje slapstėsi revoliucionierius Vincas Kapsukas-Mickevičius. Už ryšius su „cicilikais“ ir draudžiamos spaudos platinimą P. Varkala buvo kalintas Kauno kalėjime.

Pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis netoli Rokų žuvo daugiau kaip 700 rusų kareivių. Jie palaidoti prieštankiniame įtvirtinime. 1941 08 18 IV forte sušaudyti ir palaidoti 534 žydų inteligentai. Karo metais į pietrytinę forto pusę atvarydavo ištisas kolonas pasmerktųjų. Iš viso čia nužudyta apie 4000 žydų tautybės žmonių. Kai šaudydavo, nieko nepraleisdavo plentu – nei pėsčio, nei važiuoto. Anot liudininkų pasakojimų, Rokuose būdavo girdėti kulkosvaidžio šūviai. Sušaudytuosius užpildavo nestoru žemių sluoksniu – keletą savaičių į viršų verždavosi kraujas. Karo pabaigoje vokiečių kariai lavonus degino. Kraupius žydų žudymo faktus mena paminklas. Paskutinį spalio mėnesio sekmadienį Kauno žydai renkasi paminėti aukų atminimo. Pokario metais IV forte gyveno žmonės, net šokiai būdavę. Atkūrus nepriklausomybę, forte mėginta auginti pievagrybius. Dabar IV fortas tapęs šikšnosparnių draustiniu.

2005 m. rugsėjo 13 d. dekretu Nr. 329 įkurta Rokų Šv. Antano Paduviečio parapija, klebonu paskirtas kun. V. Gražulevičius. Tai – Rokų gyventojų visų kartų vieningo darbo rezultatas, brandinant katalikišką bendruomenę. Per aktyvią pastoracinę veiklą kunigas V. Gražulevičius tapo geriausiu administraciškai išdraskytų Rokų vienytoju.

Lit.:https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/rokai/aprasymas/

Samylų seniūnija, įsikūrusi pietryčiuose nuo Kauno miesto, kairiajame Kauno marių krante, yra turtinga archeologinių vietovių. Jos teritorijoje stūkso gilią senovę menantys 4 piliakalniai – 2 Samylų, Pakalniškių ir Dubravų.

Seniūnijos plotas – 7622,99 ha, iš jų 81,1 % užima miškai, 16,7 % – žemės ūkio naudmenos, 0,1 % – vandenys ir 2,1 % – kitos paskirties plotai. Centras – Šlienavos kaimas. Iš viso seniūnijoje yra 8 kaimai. Juose gyvename beveik 5 tūkstančiai žmonių: Šlienava (1927 gyv.), Girionys (668 gyv.), Vaišvydava (382 gyv.), Žiegždriai (229 gyv.), Gervėnupis (501 gyv.), Laumėnai (853 gyv.), Dubravai (180 gyv.), Samylai (201 gyv.).

Seniūniją garsina Kalniškių konglomeratų atodanga, peizažinio stiliaus 250 ha Girionių parkas, Dubravos rezervatinė apyrubė (200 ha miško ir aukštapelkės, kur jau 60 metų draudžiama žmogaus veikla), Dubravos arboretumas (38 ha), įkurtas 1958 m. Jame yra daugiau nei tūkstantis rūšių sumedėjusių augalų rūšių.

Seniūnijos teritorijoje auga Amūrinių kamštenių, kilusių iš Kinijos, kanadinių klevų, ginkmedžių. Dubravų miške yra gamtos paminklas – iš vieno kamieno išaugę šimtametis ąžuolas ir pušis.

Turizmo bei poilsio reikmėms Kauno marių pakrante nuo Pakalniškių piliakalnio iki Žiegždrių įrengti keli pažintiniai takai.
Samylų seniūnijos socialinę ir ekonominę raidą lėmė 1959 m. pastatyta Kauno hidroelektrinė. Užtvenkus Nemuną buvo užlieti 35 kaimai, iškeldinta daugiau nei 700 sodybų. Užtvindytiems kaimams atminti netoli Pakalniškių piliakalnio, Kauno miesto savivaldybei dabar priklausančioje Vaišvydavos kaimo dalyje, 1989 m. gyventojų iniciatyva buvo pastatytas ąžuolo paminklas „Laiminantis Kristus“ (tautodailininkas Viktoras Žilinskas).

Buvusių Raguolių ir Pakalniškių kaimų žemėse apie 1960 m. įkurta būsimųjų miškininkų gyvenvietė, iki 1965 m. vadinta Girėnais, vėliau – Girionimis. 1963 m. čia pastatyti Lietuvos miškų instituto, įsteigto Kaune 1950 m., rūmai bei ūkinių ir komunalinių pastatų kompleksas, iš Vilniaus perkeltas miškų technikumas, kuris buvo įkurtas 1927 m. Alytuje. Po reorganizacijų Girionyse veikia Lietuvos agrarinio ir miškų mokslo centro Miškų institutas, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija bei Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija. Vaišvydavos kaime įsikūrusi Kauno marių regioninio parko direkcija. Seniūnijoje veikia kelios didesnės įmonės: UAB „Lincasa“ Samylų kaime, UAB „Paka“ Žiegždrių kaime.

Seniūnijoje yra Girionių policijos nuovada, paštas, vaikų darželis, Šlienavos pagrindinė mokykla, medinė Švč. M. Marijos apsilankymo bažnyčia (statyta 1712 m., perkelta iš marių dugno 1958 m., kun. Antanas Mickevičius, altarista kun. Vytautas Vaičiūnas), Samylų kultūros centras su biblioteka, Girionių ambulatorija, medicinos punktas, respublikinė Marių ligoninė Žiegždriuose, vaistinė, vaikų dienos centras „Užuovėja“ Laumėnų k., keletas parduotuvių, kaimo turizmo sodybų. Seniūnijos teritorijoje įsikūrusios 59 sodų bendrijos.

Seniūnijos ir kraštiečių bendruomenę kasmet vienija renginys – etnografinė šventė „Pėdos marių dugne“, skirta prisiminti Nemuno slėnyje buvusius kaimus, kuriuos 1959 m. palaidojo Kauno marios.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/samylai/aprasymas/

Taurakiemio seniūnija yra pietvakariniame Dubravos miško pakraštyje, kairiajame Nemuno krante, apie 3 km į šiaurę nuo Darsūniškio. Seniūniją supa Dubravos miškas, Kauno marių pakrančių miškai, Viršužiglio ir Arlaviškių miško parkai, Arlaviškių botaninis draustinis, Užupių miškas. Bendras miškų plotas – 2701 ha.

Seniūnija puikuojasi Kadagių slėniu – pripažintu gražiausiu taku Lietuvoje. Tai – svarbiausias Arlaviškių botaninio draustinio akcentas. Visas seniūnijos plotas – 7500 tūkst. hektarų. 2017 metų pradžioje gyveno per 2000 gyventojų. Taurakiemio seniūnijoje – 13 kaimų: Arlaviškių, Dobilijos, Guogų, Leonavo, Margininkų, Piliuonos, Sietyno, Taurakiemio, Tursono, Užupių, Vyčiaus, Vainatrakio ir Viršužiglio.

Seniūnijos centras – Piliuona (per 800 gyventojų) istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1586 m. (Darsūniškio inventoriuje), turėjo 20 valakų žemės, 1744 m. priklausė Darsūniškio parapijai. Ties Piliuona 1812 m. Napoleono armijos dalys kėlėsi per Nemuną. Kairiajame Nemuno krante, Guogų kaimo lauke yra Guogų-Piliuonos piliakalnis. Piliakalnio likučiai tyrinėti 1955-1956 metais. Surasta brūkšniuotosios keramikos liekanų ir III–IV a. geležinis lenktas peiliukas. Radiniai siekia III–XIII a. Spėliota, kad čia yra buvę Pilėnai, kur 1336 m. kunigaikštis Margiris didvyriškai kovojęs su kryžiuočiais ir jų talkininkais. Tačiau kasinėjimų metu tai nepatvirtinta. (O. Navickaitė, Guogų-Piliuonos piliakalnis (Lietuvos mokslų akademijos darbai, serija A. 1 (6) 1959, 89–100.)

Šiandien seniūnijoje yra geros salygos žemės ūkiui plėtoti. Čia įsikūrę apie 36 ūkininkai. Stambiausias ūkis – Audriaus Banionio, jauniausias ūkininkas – Gytis Ruzgys.

Seniūnijoje įsikūrusi Piliuonos gimnazija, veikia pašto skyrius, biblioteka, Taurakiemio laisvalaikio salė, ambulatorija. Taurakiemio laisvalaikio salėje veikia „Piliuonos“ tautodailės studija, įkurta 1997 metais. Iš pradžių studijoje buvo 7 nariai, dabar – apie 30. Nuo įsikūrimo jai vadovauja Regina Juodžbalienė. Studijos nariai – savamoksliai, pagrindų įgyja studijoje. Jie piešia Lietuvos peizažus, kultūros paveldą: pilis, bažnyčias, piliakalnius, miestelius, šventes, portretus, natiurmortus. Savo darbus pristato Lietuvoje ir tarptautinėse parodose Suomijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Olandijoje, Belgijoje, dalyvauja įvairiuose pleneruose, konkursuose. Studijos narių darbų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio nacionalinis muziejus, privačios kolekcijos.

Seniūnijos teritorijoje veikia visuomeninės organizacijos: Margininkų kaimo bendruomenės centras, Dobilijos bendruomenės centras, Taurakiemio bendruomenės centras ir Piliuonos bendruomenės asociacija.

Čia įsikūrusios ir 6 įmonės. UAB „Alevista”, UAB „Straunas", UAB medžio fabrikas „Nida“, UAB „ Parkasa“, IĮ Raimondo Mikalkėno, Alekso Kairio firmos. Veikia kelios parduotuvės. Gyventojai dirba ūkiuose, medienos apdirbimo, maisto, paslaugų teikimo srityse.

Taurakiemio seniūnijoje yra Margininkų Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčia, Viršužiglio Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir Piliuonos koplyčia. Veikia dvejos kapinės: Margininkų ir Viršužiglio.

Taurakiemio herbas patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. vasario 20 d. dekretu. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.
Piliuonos herbe įamžintas unikalus netoli Piliuonos esantis Kadagių slėnis. Tokio Lietuvoje niekur nėra. Piliuonos herbe žalias kadagys su mėlynomis uogomis vaizduojamas sidabriniame lauke. Jis heraldikoje reiškia vandenį. Taip pabrėžiama vietovės lokalizacija prie didelių vandens telkinių – ilgiausios Lietuvos upės Nemuno ir Kauno marių.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/taurakiemis/aprasymas/

Užliedžiai įsikūrę Nevėžio kairiajame krante. Vakariniu pakraščiu teka Nevėžis, šlaitas priklauso Nevėžio kraštovaizdžio draustiniui. Ši gyvenamoji vietovė minima nuo 1680 m., Užliedžių kaimas – 1744 m., dvaras – XVIII a. pabaigoje. Jis priklausė garsios bajorų šeimos atstovui Juozapui Zabielai, kuriam 1770 m. karalius Stanislovas Augustas suteikė privilegiją. Manoma, kad kaimo pavadinimas kilęs nuo pietuose tekančio upelio Lieda – kairysis Nevėžio intakas.

Dabartinė Užliedžių seniūnija įkurta 1995 m. Plečiantis Kauno miestui nuo 1997 m sausio 1 d. jam perduodamos Žemutinių Kaniūkų, Aukštutinių Kaniūkų, didžioji dalis Romainių kaimų teritorijos.

Šiuo metu seniūnijai priklauso Bivilių, Giraitės, Kudrėnų, Linkuvos, Naujųjų Muniškių, Paparčių, Paltiškių, Romainių, Romainių Kaimelės, Sausinės, Užliedžių, Vijūkų ir Žemaitkiemio kaimai. Ji suskirstyta į aštuonias seniūnaitijas.

Čia gyvena per 4300 gyventojų. Seniūnijos plotas 3416 ha, iš jų 51,2 5 % užima miškai, 34 % – žemės ūkio naudmenos, 3,1% – vandenys ir 11,7 % kitos paskirties plotai. Seniūnijos teritoriją kerta Užliedžiams suteikusi savo vardą upė Lieda, o Sausinės kaimui – upelis Sausinė.

2009 metais seniūnijoje iškilmingai pažymėtos Lietuvos vardo 1000-mečio ir Užliedžių kaimo 265 metų vardo paminėjimo pirmąjį kartą istorijos šaltiniuose sukaktys. Ta proga prie kultūros centro atidengtas paminklas, pristatytas seniūnijos herbas ir vėliava.

Kuriantis LVA mokomajam ūkiui ir netoli Muniškių kaimo pastačius dvi naujas fermas buvo įkurta nauja Muniškių gyvenvietė, kurioje gyveno apie 300 gyventojų, 2005-02-14 Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 160 Užliedžių seniūnijoje esantis Muniškių kaimas pavadinamas Naujieji Muniškiai. Kadangi seniūnijos teritoriją skiria automagistralė Kaunas–Klaipėda, gyventojų patogumui, 2006 m. pastatytas pėsčiųjų viadukas, o 2010 m. Europos Sąjungos lėšomis nutiestas naujas kelias į Naujuosius Muniškius.

Užliedžiai, Giraitė sparčiai plečiasi, statomi nauji privatūs vienbučiai ir daugiabučiai gyvenamieji namai. Per dešimt metų gyventojų skaičius seniūnijoje išaugo dvigubai – dabar siekia per 4323 – ir smarkiai atjaunėjo: naujakuriai – daugiausia jaunos šeimos su vaikais. Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, atgijo sunykę Kaimelės, Vijūkų, Romainių kaimai.

Keletas seniūnijos didžiųjų gyvenviečių – Užliedžiai, Giraitė, Naujieji Muniškiai – anksčiau plėtėsi čia kuriantis Lietuvos veterinarijos akademijos mokomojo ūkio darbuotojams. Buvusiam vienam stipriausių ūkių šalyje priklausė beveik 4 tūkstančiai hektarų žemės, ūkyje dirbo 680 darbuotojų. Atkūrus nepriklausomybę, nemaža ūkio žemių dalis buvo grąžinta savininkams arba privatizuota. Ūkio žemės ir laikomų galvijų skaičius sumažėjo keturis kartus, darbuotojų – daugiau kaip dešimt kartų. Dabartinio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) praktinio mokymo ir bandymų centro fermos veikia Užliedžiuose, Giraitėje, Naujuosiuose Muniškiuose.

Užliedžių gyvenvietę anksčiau kai kas laikė labai nutolusią nuo miesto, dėl to galbūt neperspektyvią. Tačiau tuo metu, 1989–1990 m., tarp kitų Kauno rajono gyvenviečių ji išsiskyrė tuo, kad čia pirmiausia buvo išasfaltuotos gatvės, nutiesti elektros, vandentiekio, kanalizacijos, telefono tinklai ir tik tada pradėti statyti gyvenamieji namai. Tokie patogumai tais laikais užmiesčio gyvenvietėje buvo išskirtinis reiškinys, todėl žmonės mieliau kūrėsi Sargėnuose, Ramučiuose ar Garliavoje – esą arčiau miesto.

2006 metais Vijūkų kaime, kuriame nebuvo nė vieno pastato ir gyventojo, suprojektuotas didelis kvartalas gyvenamųjų namų statybai. Įrengus komunikacijas ir infrastruktūrą, prasidėjo statybos. 2008 metais registravosi pirmieji gyventojai. Kaimas auga ir plečiasi iki šiol. 2015 m. balandžio 1 d. gyventojų registro duomenimis, Vijūkų kaime gyvena 611 gyventojų. Savivaldybės administracija, atsižvelgusi į gyventojų pageidavimus, skyrė lėšų ir rekonstravo kelią Giraitė–Vijūkai, taip pagerino gyventojų susisiekimo su Kauno miestu sąlygas.

Prieš penketą metų entuziastų pastangomis suburiamas Užliedžių bendruomenės centras, kuris surengė gyventojų apklausą. Bendruomenė skundėsi laisvalaikio užimtumu, ribotomis paslaugomis, bloga infrastruktūra. Labiausiai nuskriausti jautėsi vaikai ir jaunimas. Paruošė projektą, gavo finansinę paramą, visuomenės reikmėms paliktoje teritorijoje įrengė vaikų žaidimo aikštelę. Imtasi rengti sporto šventes, dviračių žygius, socialiai remtinų šeimų vaikams stovyklas, įsigytos šiaurietiško ėjimo lazdos. Bendruomenės centrui vadovauja Laima Pilipavičienė.

Šiuo metu baigiama rekonstruoti pagrindinė – Ledos gatvė. Artimiausiu metu numatoma pradėti ir pastato, kuriame įsikūrusi mokykla, seniūnija, biblioteka, rekonstrukciją. Į seniūniją atsikelia daug jaunų šeimų, šiose šeimose nemažai mažylių, parengtas universalaus daugiafunkcio pastato projektas. Šio pastato naujose patalpose įsikurs vaikų darželis, pradinė mokykla, šeimos medicinos punktas, biblioteka, seniūnija ir laisvalaikio salė.

2015 metais seniūnija baigė įgyvendinti vietos projektą „Daugiafunkcių bendruomenės namų įkūrimas". Buvo suremontuotos laisvalaikio salės patalpos, jose atsirado naujos erdvės seniūnijos gyventojų susibūrimams ir įvairioms veikloms, rengiamos šventės, koncertai, spektakliai, kiti renginiai. Seniūnijoje veikia sporto klubo „Cunami“ vaikų dziudo grupė ir jau aštuonioliktą kartą vyks kasmetinis „Nevėžio taurės“ turnyras.

Septinti metai seniūnijos gyventojai renkasi į „Griežlės dieną‘‘. Tai graži šventė, į ją susiburia meno saviveiklos kolektyvai, šeimos, visa bendruomenė. Šis nedidelis, bet vikrus ir linksmas paukštis įrašytas į Raudonąją knygą, puikuojasi Užliedžių herbe. Mitologijoje – tai išminties simbolis, tarpininkas tarp žemės ir dangaus. Pasak ornitologų, griežlė savo skardžiu balsu skelbia artėjančią vasarą. 2012 metais vietos bendruomenės tarybos sprendimu buvo skirtos lėšos stogastulpiui su seniūnijos herbo simboliu – griežlėmis – pagaminti. Skulptorius Algimantas Sakalauskas išdrožė gražų ąžuolinį stogastulpį. Jis pastatytas ir atidengtas per jau tradicine tampančia „Griežlės dienos“ šventę.

Gyventojų patogumui seniūnijoje veikia paštas, vaikų darželis, pradinė mokykla, biblioteka, kultūros centras, medicinos punktas. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto praktinio mokymo ir bandymų centro fermos Užliedžiuose, Giraitėje, Naujuosiuose Muniškiuose, 4 parduotuvės, 2 kavinės, Giraitės ginklų gamykla. Seniūnijos teritorijoje yra dvejos veikiančios kapinės: Muniškių ir Ledos.

Nemaža seniūnijos teritorijos dalis pateko į Nevėžio kraštovaizdžio draustinį, kuris įsteigtas 2002 m. Jo paskirtis – išsaugoti unikalų Nevėžio kraštovaizdį, jo senslėnį, retus augalus ir gyvūnus. 2007 m. paruoštame draustinio tvarkymo plane, be kitų apsaugos priemonių, išskirtos paukščių apsaugai svarbios teritorijos. Numatytos sąlygos įrašytoms į Raudonąją knygą griežlėms bei jų perėjimo vietoms išsaugoti. Kas dveji metai seniūnija su Kauno marių regioninio parko darbuotojais organizuoja griežlių skaičiavimą Nevėžio draustinio pievose. Draustinyje ant upės kranto netoli Užliedžių įrengta pažintinė poilsio aikštelė.

Vykstantiems iš Kauno plentu, einančiu kairiąja Nevėžio pakrante Babtų link, atsiveria nuostabus reginys: kairėje – Nevėžio lankos su gausia žoline augalija, dešinėje – Nevėžio šlaitai, apaugę mišku. Vyrauja lapuočiai: gluosniai, daug rūšių klevų, pasitaiko ąžuolų, liepų, gudobelių. Iš krūmų vyrauja lazdynai, ožekšniai, erškėtrožės. Čia galima aptikti per 40 rūšių medžių bei krūmų. Ypač gražu keliauti pavasarį, kai pražysta žibutės: šlaitai mėlynuoja tarsi jūra. Vėliau pražysta plukės, pakalnutės, garšvos, kiškio kopūstai ir kt. Nevėžio vingiai labai vaizdingi bet kuriuo metų laiku.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/uzliedziai/aprasymas/

Vandžiogala – miestelis Kauno rajono šiaurinėje dalyje, nutolęs nuo rajono centro 29 km. Šiaurinėje dalyje ribojasi su Kėdainių rajono Pelėdnagių seniūnija, Jonavos rajono Kulvos seniūnija. Rytuose su Jonavos rajono Žeimių seniūnija, Kauno rajono Lapių seniūnija. Pietuose su Kauno rajono Domeikavos seniūnija, vakaruose su Kauno rajono Babtų seniūnija.

Seniūnijos plotas 12 631 ha. Čia įsikūrę 27 kaimai. Šiuo metu seniūnijoje gyvena beveik 2000 gyventojų (Vandžiogalos miestelyje – apie 1000). Vandžiogala įsikūrusi prie Urkos upelio. Vietovės vardas sudėtas iš dviejų žodžių: „Vandys" ir „galas", reiškia Vandžių (asmenvardis) gyvenamosios vietovės dalį ar kaimą. Kai kas vietovę vadina Vendžiogala, bet neteisingai: tai lenkų iškreipto pavadinimo (Wendziagola) įtaka. Ir kryžiuočių kronikose rašoma Wandyagel, o XVI a. senąja slavų kalba rašytuose dokumentuose – Vondziakgola.

Vandžiogala sena ir žinoma nuo XIV a. Kryžiuočių kronikos mini, kad Ragainės vicekomtūras Markvardas Schulbachas, 1384m. Ordino atsiųstas į Lietuvą paremti Vytauto prieš Skirgailą, radęs Vandžiogalos šventykloje susirinkusių žmonių, pradėjęs aršias kautynes. Įveikė vokiečiai: 120 lietuvių žuvo iškart, kiti išbėgioję ar patekę į nelaisvę, 300 jų paėmęs komtūras, 200 – Vytautas.

Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais, Vandžiogalos dvaras priklausė Jonui ir Marijai Rastauskams, Chlopickiams, Hartovskiams ir kitiems. Prie dvaro augo ir miestelis, kuriam 1643 m. suteiktos prekybinės privilegijos.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui 1945 m. Vandžiogalos valsčiaus teritorijoje susikūrė kelios apylinkės.
1948 metais visos apylinkės buvo sujungtos į vieną ir pavadintos Vandžiogalos apylinkės vardu.

Turtinga istorine patirtimi garsėjantis kraštas – iki šiol labai daugiatautis. Vandžiogaloje pinasi lietuvių, rusų, lenkų istorinis, etnografinis, religinis, kultūrinis paveldas, tradicijos, kurias puoselėja vietos entuziastai.

Vandžiogala – žemdirbių kraštas: per 70 proc. žemės tebenaudojama žemės ūkiui.

Ramaus miestelio snaudulį vaiko aktyvūs kultūrinio gyvenimo organizatoriai, atnaujintose Vandžiogalos sporto ir žaidimų aikštelėse aidi jauni balsai: jau keletą metų Vandžiogalos gimnazijoje nebemažėja mokinių.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/vandziogala/aprasymas/

Vilkijos apylinkėse žmonių gyventa jau nuo seno. Čia gausu senkapių, senovės gyvenviečių – tą liudija archeologiniai radiniai. Pirmieji istoriniai šaltiniai byloja apie šiose vietovėse vykusias įnirtingas kovas su Kryžiuočių ordinu.

Žilą šio krašto senovę liudija Krūvandų, Zauniškių, Skrebenų, Paštuvos, Padauguvos senkaimiai, Kriemalos senovės gyvenvietė. Apie buvusią senąją Vilkijos girią primena Gaižuvos, Padauguvos, Karalgirio, Žėbiškių, Pakarklio miškai.

Archeologų tyrinėtas Jaučakių piliakalnis, kur, manoma, XVI a. būta Vilkijos pilies. Rytiniame Ringovės kaimo pakraštyje stūkso Ringovės piliakalnis, nuo jo atsiveria Vilkijos ir Nemuno vingių vaizdai. Čia įsteigtas Ringovės etnologinis draustinis.

Butvilionių piliakalnį iš visų pusių supa netoli Purviškių įrengtos Lazduonos upės užtvankos vanduo.

Padubysio kaime, miške, nuo neatmenamų laikų stovi mūrinė koplytėlė, už jos – šulinys, į kurį suteka 9 šaltiniai. Legenda byloja, kad šioje vietoje sustojo aklas keleivis pailsėti. Nusiprausė šulinio vandeniu ir praregėjo.

Vilkijos apylinkių seniūnija suskirstyta į 7 seniūnaitijas: Padauguvos, Vilkijos, Jaučakių, Saulėtekių, Daugėliškių, Purviškių ir Padubysio. Seniūnijai priklauso 49 kaimai. Veikia net 8 kaimo bendruomenės centrai. Kultūrinis gyvenimas ir šventės vyksta Padauguvos laisvalaikio salėje.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/vilkijos-apylinkiu/aprasymas/

Tolstant į rajono gilumą, krašto kelias, vinguriavęs šalimais per pagarbų atstumą nuo Nemuno, už Paštuvos botaninio draustinio staigiai neria žemyn. Kairėje sumėlynuoja upės vandenys, o dešinėje į kuprotą aukštą kalvą ropščiasi namai ir namukai.

Tai – Vilkija. Sena mūsų protėvių gyvenvietė. Ir Vilkijos vardas, kilęs dėl kadaise panemuniais siautėjusių vilkų, labai senas. Pirmą kartą neiškraipytas paminėtas 1426 m. Vytauto Didžiojo laiškuose kryžiuočių ordino magistrui. Vilkijos apylinkėse tuomet ten buvo įkurtas Didžiojo kunigaikščio dvaras.

Vilkija, kaip daugelis to meto panemunės gyvenviečių, prasidėjo nuo gynybinės pilies. Spėjama, ją buvus dabartiniame Jaučakių piliakalnyje. Jai, kaip ir Kaunui, Paštuvai, Veliuonai teko atremti ne vieną kryžiuočių antpuolį.

Dvaras ir muitinė – dvi XV a. Vilkijos spartaus augimo paskatos. Dvaras skatino visuomeninį gyvenimą, o 1450 m. minima muitinė – ekonominį proveržį. „Tai buvo vienintelis ir pats svarbiausias prūsų ir Lietuvos prekybos kelias“, – rašė Z. Ivinskis.

Dar labiau Vilkija suklestėjo XVI a. Ji jau tituluojama miestu, turinčiu herbą, Magdeburgo teises.

Visiems laikams į dramatišką Vilkijos istoriją įėjo 1863 m. kovo 28-oji. Tą ankstyvo pavasario dieną sukilėliai užpuolė caro gvardijos bataliono pirmąją kuopą ir ją sumušė. Tačiau to meto nelaimės – karai ir marai, gaisrai ir epidemijos – gerokai apnaikino Vilkiją.

Šiandien Vilkija – unikalios urbanistinės struktūros miestelis. Čia nėra išskirtinės architektūros statinių, nors ji – senas miestas. Specialistai mano, kad miestelyje vertinga visų statinių visuma, labai gerai įkomponuota į įdomų vietovės reljefą.

Nepakartojama yra miesto panorama, atsiverianti nuo Nemuno kairiojo kranto. O grožėtis ramiai plaukiančio Nemuno vingiais galima iš bažnyčios šventoriaus.

Šiuo metu Vilkijoje gyvena per 2200 gyventojų. Čia veikia gimnazija, žemės ūkio mokykla, vaikų lopšelis-darželis, biblioteka, paštas, policijos nuovada, gaisrinė, slaugos ligoninė.

Lankytojus kviečia ir istorijos puslapius atveria legendinių asmenybių – Antano ir Jono Juškų etnografinis muziejus.

Lit.:https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/vilkija/aprasymas/

Zapyškis nukentėjo per 1846 m. potvynį, 1857 m. – gaisrą ir Pirmąjį pasaulinį karą.
1919–1950 m. buvo valsčiaus centras.

Kairiajame Nemuno krante stovi gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1578 m. Tai brangus ir labai vertingas XVI a. lietuviškosios gotikos paminklas, matęs visų amžių negandas, karus ir potvynius, apgaubtas legendomis. Bažnyčia nuo XX a. pradžios kulto reikalams nenaudojama. Greta Šv. Jono bažnyčios, ten, kur driekiasi panemunio pievos, yra senoji Zapyškio gyvenvietė (senasis Zapyškis). Rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XV a. 1990 m. vasaros archeologiniai tyrinėjimai Zapyškio senamiestyje ne tik patvirtino rašytiniuose šaltiniuose minimus miestelio gyvenimo faktus, bet ir suteikė naujų žinių, papasakojo apie gyvenvietės išsidėstymą, sodybas, gyventojų buitį.

Zapyškio miestelyje labai gražiai ir simboliškai tarp trijų ąžuolų įkomponuotas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio paminklas tarsi parodo lietuvių tautos tvirtumą ir tęstinumą. Jis pastatytas 1929 m. gegužės mėn. Zapyškio šaulių būrio vado Jurgio Žitinevičiaus iniciatyva. 1960 m. paminklas buvo nugriautas. 1989 m. gegužės mėn. Sekminių šventei Zapyškio Sąjūdžio grupės narių iniciatyva paminklas atstatytas.

Senosiose Zapyškio kapinėse stovi koplyčia. Tai įdomus XIX a. vidurio romantizmo epochos statinys turintis didelę kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę. Koplyčioje buvo laidojami kunigai, tarp jų ir Zapyškio bažnyčios klebonas Kolyta, V. Kudirkos globėjas.

Labai vertingos, turinčios Suvalkijos kultūros, istorijos ir architektūros bruožų yra senosios Zapyškio kapinės. Jose prieš ir po 1863 m. sukilimo buvo laidojami Zapyškio apylinkių žmonės. Reikšminga tai, kad užrašai akmeniniuose paminkluose spaudos draudimo laikais buvo rašomi lietuviškai, vietos suvalkiečių tarme. Tai rodo menką lenkų kultūros įtaką šiaurės Suvalkijos žmonėms.

Įdomūs iki šių dienų išlikę kalvių rankų darbo metaliniai kryžiai. Visi išvardyti kultūros paveldo objektai yra prie kelio Kaunas–Šakiai.

Zapyškio seniūnijos Kluoniškių kaime, pačioje aukščiausioje Zapyškio vietoje, pastatytas paminklas poetui aušrininkui A. Višteliui-Višteliauskui (skulptorius S. Žirgulis). Paminklas atidengtas 1989 m. rugsėjo 1 d. per kalbos šventę. Jame įrašyta: „O brangi lietuviškoji Šventa kalba prigimtoji. Andriui Višteliui, poetui aušrininkui Zapyškio žmonės”.

Zapyškio kaimų žemėje yra daug archeologinių vietų. Įdomiomis legendomis ir padavimais apipintas Altoniškių piliakalnis ir alkakalnis, Jadagonių piliakalnis, vadinamas Raguvos kalnu, Jadagonių alkakalnis, Riogliškių alkakalnis, vadinamas Rioglos kalnu.

Kuro girininkijoje paminklinis akmuo žymi 1863 m. sukilėlių kapus. Žydų genocido aukų kapus ir senąsias žydų kapines mena Dievogalos ir Kluoniškių kaimuose pastatyti paminklai. Zapyškio kapinėse prie ąžuolinio kryžiaus lietuvių tautos kančiai atminti, pastatyto 1989 m. birželio 14 d. Gedulo ir vilties dienai, palaidotas Ežerėlio gyventojas Stanislovas Žemaitis. Jis 1990 m. balandžio 26 d. susidegino Maskvoje, Revoliucijos aikštėje, protestuodamas prieš Lietuvos ekonominę blokadą.

Lankytinos vietos
Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo gotikinė bažnyčia (1578 m.) – architektūros paminklas
Zapyškio senosios kapinės ir koplyčia
Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui (Vytauto g.)
Paminklas poetui aušrininkui Andriui Višteliui-Višteliauskui (Zapyškis)
1863 m. sukilėlių kapai (Kuro girininkija, 24 kv.)
Altoniškių piliakalnis ir alkakalnis (Altoniškių kaimas)
Jadagonių senkapiai ir koplyčia (Jadagonių kaimas)
Žydų senosios kapinės ir žydų genocido aukų kapai (Dievogalos ir Kluoniškių kaimai)
Paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę (Braziūkų kaimas)
Liepa Motinėlė (Braziūkų kaimas)

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/zapyskis/aprasymas/

Ežerėlis – vienas iš trijų Kauno rajono miestų – įsikūręs apie 27 km į vakarus nuo Kauno.

Miesto plotas – 225,8 ha, iš jų 22% užima žemės ūkio naudmenos, 0,9 % – miškai, 76,9% – užstatyti ir kitos paskirties plotai.Ežerėlio gyvenvietė pradėjo kurtis Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai šiame plote ėmė sausinti durpyną ir kasti durpes, kurias vežė prie Nemuno ir baržomis gabeno į Vokietiją. Vėliau durpyną valdė švedai, Kauno verslininkas Jasaitis, Kauno miesto savivaldybė, leidusi durpyno darbininkams nukastuose durpyno žemės plotuose statytis gyvenamuosius namus.

1956 m. Ežerėliui suteiktas miesto statusas.
1994 m. įkurta Ežerėlio Šv. Antano Paduviečio parapija, pradėjo veikti bažnyčia.

Ežerėlyje gyvena apie 1850 gyventojų.

2006 m., Ežerėlio miestui minint 50 metų sukaktį, patvirtintas Ežerėlio miesto herbas ir vėliava (dailininkas Rolandas Rimkūnas) ir pastatyta ąžuolo skulptūra „Ežerėlio miestui – 50“ (skulptūros autorius Algimantas Sakalauskas).

Herbo sidabriniame fone pavaizduotos trys spanguolių šakelės. Sidabras – tai vandens, skaistumo, teisingumo simbolis, spanguolės – tai pelkių uoga, simbolizuojanti pelkėtą mūsų kraštą, ežerėliečių stiprybę, nes uogų raudona spalva simbolizuoja drąsą ir meilę, žalia šakelių spalva – laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą ir viltį.

2015 m. paminėta Ežerėlio durpyno 100 metų sukaktis, įrengta nauja aikštė, pastatyta skulptūra „Ežerėlio durpynui – 100” (skulptūros autorius Pijus Česiūnas).

Lit.:https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/ezerelis/aprasymas/

Garliava – miestas Kauno rajone, apie 10 km į pietus nuo Kauno centro. Garliavos seniūnija ir apylinkių seniūnijos centras.

Miesto centre yra Garliavos Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1809 m.), veikia biblioteka (nuo 1955 m.), paštas, kultūros centras (nuo 1958 m.), krašto muziejus (įkurtas 1998 m.), viešbutis. Koplytstulpiai knygnešiams (tautodailininkas A. Fokas), pasipriešinimo aukoms (prie gimnazijos; tautodailininkas Adolfas Teresius).

XVIII a. pabaigoje Garliavos krašto centras buvo Jonučiuose (3 km nuo Garliavos). Garliava išaugo iš gatvinio kaimo, kuris pradėjo kurtis XIX amžiaus pradžioje prie naujai nutiesto kelio grafo Juozo Godlevskio žemėje. Per Garliavą ėjo svarbus pašto kelias Kaunas-Marijampolė-Varšuva. Juozas Godlevskis, kuris po Trečiojo Respublikos padalijimo supirko daugelį Užnemunės žemių, 1809 m. pastatė bažnyčią (pagal legendą, įamžinti savo išsigelbėjimui nuo toje vietoje puolusio plėšiko) ir savo garbei vietovę pavadino Godlewo – šie metai laikomi Garliavos įkūrimo data. J. Godlevskis pastatė ne tik katalikams, bet ir evangelikams liuteronams bažnyčias (Garliavos evangelikų liuteronų bažnyčią XXI a. liuteronai pardavė), o žydams – sinagogą. Garliava XIX a. pradžioje išaugo į miestelį, išsiplėtusį abiejose kelio pusėse. 1812 m. vasarą pro Garliavą pravažiavo ir senuosiuose valsčiaus valdybos namuose buvę apsistojęs Napoleonas, kurio armijos štabas buvo netoli Garliavos.

1826 m. rugpjūčio 15 d. buvo įkurta Garliavos parapija, (Jonučiuose liko parapijos kapinės (dab. Jonučių kapinės)). 1827 m. Garliavoje buvo 12 namų ir 160 gyventojų, o 1890 m. – jau 94 namai ir 1125 gyventojai. 1889 m. Garliavos parapiją sudarė 41 kaimas ir 33 dvarai bei palivarkai. Parapijos teritorijoje gyveno 11912 katalikų, 2218 žydų ir 71 liuteronas.

Tautinis lietuvių atgimimas gana anksti išjudino Garliavą ir jos apylinkes. Garliaviškis vaistininkas Kazys Aglinskas (1851–1924 m.), mokytojai Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Jonas Mačys-Kėkštas ir kiti knygnešiai buvo sudarę lietuviškos spaudos mylėtojų ir platintojų draugiją, skleidė lietuvišką žodį. Pas K. Aglinską dažnai lankydavosi Jonas Basanavičius.

Garliavoje buvo jaučiami 1863 m. sukilimo atgarsiai. 1863 m. vasario 1 d. kunigas Motiejus Radziukynas bažnyčioje perskaitė sukilimo manifestą ir už tai buvo ištremtas į Sibirą.

1904 m. Garliavoje buvo įkurta pirma vartotojų draugija „Vyturys“. 1905 m. įkurta parapijos biblioteka, veikė arbatinė, kepykla, buvo rengiami vieši vaidinimai. 1905 m. revoliuciniai įvykiai Rusijoje ir Lietuvoje paskatino ir garliaviečius bei apylinkių gyventojus lietuvius pasipriešinti caro valdžiai. Liepos mėnesį miestelio valdyboje buvo sunaikinti valdiški raštai rusų kalba, skelbimai ir iškaba. Kovo 3 d. 1000 garliaviečių pasirašė peticiją carui, joje reikalavo sąžinės, žodžio, spaudos, susivienijimų ir tikėjimo laisvės, leisti lietuviams užimti Lietuvoje valdišką tarnybą, siekė, kad teismuose ir mokyklose būtų vartojama lietuvių kalba ir kt.

1908 m. Garliavoje atidarytas kino teatras, kuris buvo pirmasis Lietuvos provincijoje. 1909 m. Amerikos lietuvis operatorius A. Račiūnas pirmą kartą kino juostoje užfiksavo Garliavos vaizdus. Garliavoje gimė žymus tarpukario Lietuvos operatorius Alfonsas Žibas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą, vykstant mūšiams prie Garliavos, buvo susprogdinti bažnyčios bokštai, suskilo sienos, sudegė visi klebonijos pastatai. Iki 1923 m. bažnyčia buvo suremontuota, o 1935 m. pagal architekto Stasio Kudoko projektą atstatyti ir bokštai. Bažnyčioje buvo įrengti elektriniai vargonai – vieni pirmųjų Lietuvoje.

1989.II.16 pasodintas Nepriklausomybės 71–ųjų metinių ąžuolas (įrašas akmenyje)
1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos valstybingumo atkūrimą, 1918–1920 m. nemažai garliaviečių savanoriais įstojo į Lietuvos kariuomenę. Žuvusiųjų savanorių atminimas įamžintas prie bažnyčios pastatytame paminkle.

Tarpukariu Garliava buvo valsčiaus centras. 1923 m. Garliavoje buvo 116 sodybų ir 936 gyventojai, kurių 65 proc. buvo žydai, 30 proc. – lietuviai, 5 proc. – kitų tautybių žmonės. Išgrįsta akmenimis centrinė Vytauto gatvė, pastatyta daug valdiškų ir privačių namų, valsčiaus būstinė (dab. Vytauto gatvės Nr.68). Kelio 130 Kaunas–Prienai–Alytus atkarpa tarp Kauno ir Garliavos tapo intensyviausiu eismo ruožu Lietuvoje. 1929 m. prie Garliavos pastatytas viadukas.

1939 m. Garliavoje gyveno apie 1300 gyventojų. Miestelyje buvo valsčiaus savivaldybė, sveikatos punktas, paštas, vaistinė, dvi pradžios mokyklos, smulkaus kredito bankas, du garo malūnai, vilnų karšykla-verpykla, aliejaus spaustuvė, odų apdirbimo dirbtuvė. Beveik kas antrame name centrinėje Vytauto gatvėje buvo arba parduotuvė, arba restoranas-arbatinė.

Garliavoje veikė gausus šaulių būrys, gaisrininkų komanda, tautininkų, jaunalietuvių, jaunųjų ūkininkų būrelis, pavasarininkų, skautų draugijos, taip pat katalikiškos pakraipos Šv. Juozapo, moterų katalikių, angelaičių ir kt. draugijos.

Okupacijų metais Garliava ir jos gyventojai labai nukentėjo. Vokiečių okupantai 1941 m. rugpjūčio 28 d. Rinkūnuose, netoli Jiesios, sušaudė Garliavos gyventojus – žydus. Sovietinės okupacijos metais 1941 m. birželio 14 d. ir 1948–1949 m. šimtai garliaviečių buvo ištremti į Sibirą.

Pokario metais Garliavos apylinkėse vyko aktyvi rezistencinė kova. Čia veikė Lietuvos partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinė (vadas Juozas Lukša). Žymesni partizanų susirėmimai su stribais ir enkavedistais vyko 1945 m. kovo 5 d. ties Jurginiškių kaimu, o 1946 m. pabaigoje – ties Juodgiriu, kur enkavedistai ir stribai užpuolė partizano Žvangučio keliolikos vyrų būrį. Nukovę 23 užpuolikus, partizanai pasitraukė, tačiau žuvo Žvangutis ir 6 kovotojai. Dabar šioje vietoje Lietuvos tremtinių sąjungos Garliavos skyriaus iniciatyva pastatytas koplystulpis lietuvių tautos kančiai atminti. Skulptorius – A. Teresius. Žuvusiųjų partizanų kūnai buvo vežami į Garliavos „stribyno“ kiemą atpažinimui ir patyčioms. 1951 m. rugsėjo 4 d. Pabartupyje, netoli Garliavos, žuvo legendinis partizanų vadas Juozas Lukša. Jam atminti 1989 m. viena Garliavos gatvių pavadinta J. Lukšos vardu, o Garliavos mokyklai 1994 m. suteiktas J. Lukšos vardas.

1958 m. gegužės 15 d. suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės. Sovietmečiu pastatyta remonto mechaninė gamykla, Rokų keramikos gamyklos cechas, Žemės ūkio gamybinių pastatų rekonstravimo ir projektavimo institutas.

Garliavoje po karo kūrėsi grįžę iš Sibiro tremtiniai ir pokario rezistencijoje dalyvavę įvairių Lietuvos vietovių kovotojai bei jų ryšininkai. Lietuvių kankinių atminimui slapta kryžius statė P. Petraitis, V. Švirinas, P. Blaževičius ir kt. Už antisovietinę veiklą buvo įkalinta Jadvyga Bieliauskienė. Aktyviausiai sovietinės okupacijos metais priešinosi Garliavos bažnyčia (klebonas kun. T. Dumbliauskas, kunigai V. Stakėnas ir V. Prajara). Čia buvo platinama Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Visoje Lietuvoje garsėjo vienuolės vargoninkės sesers Inocentos Zuzanos Miliūtės vadovaujamas bažnyčios choras. Garliavietis Saulius Kelpša tarybinės okupacijos metais buvo slapta iškėlęs lietuvišką Trispalvę.

Atgimimo laikotarpiu (1988–1990 m.) Garliavos gyventojai aktyviai įsijungė į atgimimo judėjimą. 1988 m. vasarą Garliavoje įsikūrė Sąjūdžio grupė, labai aktyviai vadovaujama Ričardo Gudaičio. Sąjūdžio veiklą rėmė klebonas monsinjoras Andrius Gustaitis.
1994 m. patvirtintas Garliavos herbas.

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Garliava

Vilkija – miestas Kauno rajone, šalia kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda , 25 km į šiaurės vakarus nuo Kauno, dešiniajame Nemuno krante.

Urbanistikos paminklas, savitas kalvų miestas, išsidėstęs Vilkijos kalvagūbryje (80–90 m virš jūros lygio). Vilkijos seniūnija, yra apylinkių seniūnijos centras.

Mieste stovi neogotikinė Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčia (pastatyta 1908 m.), yra Vilkijos gimnazija, biblioteka (nuo 1939 m.), aukštesnioji liaudies amatų mokykla, žemės ūkio mokykla, paštas, slaugos ligoninė.

Miesto kapinėse yra paminklas rezistentams. Senosiose kapinėse yra trys XIX a. nežinomų liaudies meistrų mūriniai (architektūros paminklai) koplytstulpiai, knygnešių daraktorių kapas. Išliko namas, kuriame 1862–1864 m. gyveno tautosakininkas Antanas Juška (1819–1880), yra A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus (klebonijos pastate; rengiamos parodos, organizuojamos ekskursijos po apylinkes). Išlikusios žydų kapinės. Stovi Šv. Juozapo koplytstulpis (pastatytas 1992 m. minint 200-ąsias metines, kai Vilkijai suteikta Magdeburgo teisė), Šv. Florijono skulptūra, taip pat miestelyje yra vienintelis Lietuvoje motorinis keltas „Vilkynė“ per Nemuną.

Vilkija minima nuo 1364 m. (kaip Wilkenbethe, nors kai kurie šaltiniai nurodo 1426 m.), 1369 m. sunaikinta Vilkijos pilis (arba Paštuvos pilis, dabartiniame Jaučakių kaime). 1430 m. rugsėjo 22 d. Vilkiją mini Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas laiške kryžiuočių magistrui P. Rusdorfui. 1450 m. Gdansko pirklių dokumentuose minima Vilkijos muitinė – pirmoji lietuvių muitinė prie Nemuno. Pro Vilkiją ėjo sausumos ir vandens prekybos keliai Vilnius-Karaliaučius, kas skatino gyvenvietės augimą.

Nuo 1512 m. minimas Vilkijos miestas (patekęs į 1529–1567 m. neprivilegijuotų LDK miestų sąrašą), vėliau miesto teises prarado. Čia buvo LDK Vilkijos dvaras, kurį 1549 m. Žygimantas Augustas užrašė Barborai Radvilaitei. [3] 1792–1795 m. Vilkija vėl buvo miestas – 1792 m. kovo 20 d. Stanislovas Augustas suteikė miesto teises ir herbą, bet tų metų viduryje, kai krašte įsigalėjo rusų palaikomi naujų miestų priešininkai, Vilkijos savivalda tikriausiai buvo uždaryta, nors Tado Kosciuškos sukilimo metu ji galėjo atgyti, kadangi 1794 m. minimi savivaldos pareigūnai. Miestelėnai su naująja Rusijos administracija dėl savivaldos teisių kovojo iki XIX a. 3-ojo dešimtmečio, bet jų neatgavo.
1919 m. atidaryta pirmoji Vilkijos mokykla.

Po II pasaulinio karo, 1950 m. Vilkija susigrąžino miesto teises, trumpam buvo Vilkijos apskrities, o po to – Vilkijos rajono centru. Sovietmečiu buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė, veikė profesinė technikos mokykla (žemės ūkio mechanizacija, vaisių ir daržovių auginimas), žvėrininkystės fermos prie miesto.

1998 m. patvirtintas naujasis Vilkijos herbas.

Pavadinimo kilmė
Vilkijos pavadinimas atsirado tada, kai žmonės, gyvenantys kitoje Nemuno pusėje, pavyzdžiui, dabartiniuose Mikytuose, girdėjo toje vietoje, kur dabar yra Vilkijos apylinkės, staugiančias gaujas vilkų. Nuo to laiko šis kraštas vadinamas Vilkija, o pavadinimas galėjęs kilti iš žodžių junginio vilkų gauja.

Dvaras ir muitinė – dvi XV a. Vilkijos spartaus augimo paskatos. Dvaras skatino visuomeninį gyvenimą, o 1450 m. minima muitinė – ekonominį proveržį. „Tai buvo vienintelis ir pats svarbiausias prūsų ir Lietuvos prekybos kelias“, – rašė Z. Ivinskis.

Dar labiau Vilkija suklestėjo XVI a. Ji jau tituluojama miestu, turinčiu herbą, Magdeburgo teises.

Visiems laikams į dramatišką Vilkijos istoriją įėjo 1863 m. kovo 28-oji. Tą ankstyvo pavasario dieną sukilėliai užpuolė caro gvardijos bataliono pirmąją kuopą ir ją sumušė. Tačiau to meto nelaimės – karai ir marai, gaisrai ir epidemijos – gerokai apnaikino Vilkiją.

Šiandien Vilkija – unikalios urbanistinės struktūros miestelis. Čia nėra išskirtinės architektūros statinių, nors ji – senas miestas. Specialistai mano, kad miestelyje vertinga visų statinių visuma, labai gerai įkomponuota į įdomų vietovės reljefą.

Nepakartojama yra miesto panorama, atsiverianti nuo Nemuno kairiojo kranto. O grožėtis ramiai plaukiančio Nemuno vingiais galima iš bažnyčios šventoriaus.

Lankytojus kviečia ir istorijos puslapius atveria legendinių asmenybių – Antano ir Jono Juškų etnografinis muziejus.

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilkija