„Solo teatro“ spektaklis „Neparašytas laiškas“

„Neparašytas laiškas“ – spektaklis-impresija rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877–1930) gyvenimo ir kūrybos motyvais.

 

• Scenarijaus autorė ir režisierė BIRUTĖ MAR
• Dailininkė INDRĖ PAČĖSAITĖ
• Kompozitorė ŽIBUOKLĖ MARTINAITYTĖ
• Režisierės asistentė, choreografė SIGITA MIKALAUSKAITĖ
• Garso ir vaizdo režisierius MARIUS VILČINSKAS
• Šviesų dailininkas AUDRIUS JANKAUSKAS
• Atlieka aktorė BIRUTĖ MAR ir smuikininkas ARTŪRAS ŠILALĖ | Solo teatras
• Trukmė 1 val.

 

Spektaklį „Neparašytas laiškas“ sukurti įkvėpė rašytojos, pedagogės, labdarės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877–1930) gyvenimas ir kūryba. Užvenčios dvare užaugusi dvarininkaitė, įkvėpta mokytojo Povilo Višinskio, tapo aistringa lietuvybės puoselėtoja. Sugrįžusi į Lietuvą po studijų Ziuricho ir Fribourgo universitetuose (kur kaip laisva klausytoja studijavo etiką ir pedagogiką), ji mokytojavo Pavandenės dvare (Kelmės r.), platino lietuviškas knygas, Vilniuje įsteigė knygyną „Birutė“, vadovavo Marijampolės progimnazijai. Paskutinius 15 gyvenimo metų praleido Židikuose, kur gimė žymiausi jos kūriniai – „Irkos tragedija“, „Sename dvare“, „Mėlynoji mergelė“ ir kt. Čia daug laiko skyrė labdarai, miestelio gyventojų švietimui, rūpinosi ligoniais ir vargšais. Per jos laidotuves Židikų kapinaitėse klebonas kanauninkas Morkys (Marijos nuodėmklausys) pasakė: „Šiandien mes čia laidojam šventąją...“

Spektaklis-impresija remiasi intriguojančia rašytojos likimo istorija: nors išlikę daug jos laiškų, bet nėra skirtų artimiausiam žmogui – kunigui Kazimierui Bukantui, su kuriuo susipažino jaunystėje ir kurio kaimynystėje Židikuose nugyveno nemažą savo gyvenimo tarpsnį. Sako, rašytoja prieš mirtį seseriai liepusi sudeginti jos laiškus ir dienoraščius...

 

***********

 

Birutė Mar:
„Didžiausias įspūdis iš kelionės M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos pėdomis kažkada buvo apsilankymas Židikų kapinaitėse Žemaitijoje. Važiavom tada „Šatrijos Raganos keliu“ – po miestelius, kur ji gyveno, ten skaitėm jos kūrybą, muzikavom. Židikų kapinaitėse – Marijos kapas. O visai šalia kun. Kazimiero Bukanto kapas – žmogaus, šalia kurio praleido didžiąją savo vienuoliško gyvenimo dalį. Būna patirčių, kurias sunku nusakyti. Atsimenu, bestovint prie jos kapo staiga pakilo toks stiprus vėjas – atrodė, kažkoks nerimas tvyro virš mūsų. Pirma mintis: Marijos siela nerimsta, tarsi trokštų išsakyti kažką... Virpėjau visa net grįžusi namo, kol nepradėjau rašyti. Nežinau, kaip tai pavadinti. Tarsi JOS LAIŠKĄ. Neparašytą. Vėliau sužinojau, kad pati Marija jaunystėje rašiusi išgalvotų žmonių laiškus.

Jau daug laiko praėjo nuo tų patirčių, bet... dažnai prisimenu šį išgyvenimą. Ir Šatrijos Raganos asmenybė tapo labai artima. Dabar atėjo laikas apie tai papasakoti scenoje.“

 

***********